Juodagalvių vandens malūnas stovi Juodagalvių kaime, Ignalinos rajone, prie Kančioginos upelio. Malūnas yra yra architektūros paminklas (unik. objekto kodas 21301).^[1]

Juodagalvių malūnas buvo Krikonių dvarininkų Belikovičių nuosavybė, jis dvaro inventoriaus knygose minimas jau XVIII a. (1738 ir 1750 m.). Malūno „aukso amžius“, buvo lenkmečiu, paskutinio tragiškos mirusio dvarininko Edvardo Belikovičiaus laikais (nušautas čia 1939 m.). Jis pastatė naują, produktyvesnę lenkišką turbiną, vietoje vienų įrengė dvejas girnas. Vienomis girnomis malė tik prastos kokybės grūdus gyvuliams, o antromis - miltus duonai ir pyragams. Miltus pikliavojo, gamino grucę (perlines kruopas). Nauja turbina geriau panaudojo vandens galią. Vanduo buvo naudojamas ne tik turbinai sukti, bet ir kitus pagalbinius mechanizmus dirbti, keldavo maišus į viršų. Iš visų apylinkės kaimų veždavo malti grūdus, ypač geras piklius. Belikovičiaus laikais malūne gyveno dvi šeimos, vėliau žydas, kurį vokiečiai karo metais sušaudė, po karo pabėgėliai iš Rusijos. Pirmas malūno nuosmukis buvo 1939 m., kai bolševikai atėjo, dvarą ir malūną išgrobstė, antras - po karo, kolūkių laikais. 1944 m. sugrįžus rusams, kareiviai į malūno tvenkinį ėmė mėtyti sprogmenis. Sprogdinimai nepataisomai sugadino ir užtvanką. Susikūrus „Naujo kelio“ kolūkiui, malūnas lūžinėjo, buvo taisomas, sukosi su pertraukomis, bet dar dirbo. Susprogdinus užtvanką, girnoms sukti buvo pastatytas dyzelinis variklis, vėliau įrengti elektros varikliai.^{[2] [1]}