Jurčičius gimė 1844 metais Muljavos kaime, neturtingoje vežiko šeimoje. Vaikystėje būsimasis rašytojas mėgo klausyti įvairių kaimo keistuolių bei elgetų pasakojimų, o senelio prisiminimai Jurčičiui padarė tokią įtaką, kad vėliau juos surinko ir 1863 metais išleido rinktinę pavadinimu „Senelio prisiminimas“. Gyvendamas kaimišką gyvenimą, kurį labai mėgo, Jurčičius pamilo valstiečius ir niekuomet nesigėdijo savo kilmės, labai mėgo liaudies kūrybą, kuria ne kartą ir pats rėmėsi, o dauguma jo darbų parašyti kaimo tematika.
Vidurinę mokyklą pradėjęs lankyti Višnja Gora miestelyje, vėliau tęsė mokslus Liublianoje. Būdamas septyniolikos metų, Jurčičius išspausdino savo pirmąjį pasakojimą pavadinimu „Pasakojimas apie baltąją gyvatę“ ("Pripovedka o beli kači", 1861), o neilgai trukus, pasirodė ir leidyklos „Mohorjeva družba“ išleistas jo istorinis pasakojimas „Jurijus Koznjakas“ („Jurij Koznjak“) ir miniatiūra „Rudens naktis slovėnų miegapelių medžiotojų draugijoje“ („Jesenska noč med slovenskimi polharji“), o laikrašytoje „Slovėnijos skelbėjas“ („Slovenski oglasnik“) buvo išspausdinti pasakojimai „Domenas“ („Domen“) ir „Jurijus Kobila“ („Juril Kobila“).
Baigęs gimnaziją, Jurčičius išvyko į Vieną, kur studijavo slavistiką ir klasikinę filologiją. Rinktinėje „Gėlės iš tėvynės ir užsienio giraičių“ („Cvetje iz domačih in tujih logov“) jis publikavo ir „Dešimtąjį brolį“ („Deseti brat“), kuris laikomas pirmuoju romanu, parašytu slovėnų kalba. Dėl pinigų stygiaus, būdamas 23 metų amžiaus, rašytojas buvo priverstas mesti studijas ir, neilgai trukus, kartu su rašytojais Josip Stritar|Josipu Stritaru]] bei Franu Levstiku išleido rinktinę „Mladika“ ir joje publikavo pasakojimą „Kaimyno sūnus“ („Sosedov sin“).
Vėliau Maribore Jurčičius užėmė vyr. redaktoriaus pareigas laikraštyje „Slovėnų tauta“ („Slovenski narod“), o po dvejų metų pats tapo jo redaktoriumi ir persikėlė į Liublianą. 1872 metais rašytojas publikavo žymią apysaką „Veršienos kepsnys“ („Telečja pečenka“), o po kelerių metų ir romanus „Daktaras Zobras“ („Doktor Zober“), „Tarp dviejų kėdžių“ („Med dvema stoloma“), „Gražioji Vida“ („Lepa Vida“) ir „Gėlė ir vaisius“ („Cvet in sad“) bei tragediją „Tugomeras“ („Tugomer“), kurią redagavo Franas Levstikas.
Prabėgus dvejiems metams po šių publikacijų pasirodymo, rašytojas mirė Liublianoje dėl plaučių ligos. Jo garbei buvo pavadinta viena iš šio miesto aikščių bei pėsčiųjų takas, prasidedantis Višja Gora miestelyje ir pasibaigiantis prie Jurčičiaus gimtojo namo Muljavoje, kuris šiuo metu yra renovuotas ir laikomas vienu gražiausių kaimietiškos architektūros pavyzdžių Slovėnijoje.
Kūrybos pradžia
Jurčičius rinko ir užrašinėjo girdėtus pasakojimus bei liaudies kūrybą, nes jį, kaip gimnazistą, šia veikla užsiimti paskatino tuometinė politika. Jau 1861 metais, būdamas 17 metų amžiaus, publikavo savo pirmajį prozinį kūrinį. Daugelis tuometinių kūrėjų liaudies pasakojimų perrašymą laikė laiko gaišimu, tačiau netrukus paaiškėjo, jog Jurčičius, besidomėdamas tautosaka, puikiai pasirengė rašytojo karjerai.
Jurčičius ir jaunimo literatūra
Rašytojas savo pasakojimuose itin dažnai naudojo dialogo formą, vaizdavo realų kaimo gyvenimą bei problemas, su kuriomis susiduria tipiškas valstietis, todėl didesnė jo kūrybos dalis laikoma suaugusiųjų literatūra, tačiau humoreskos „Vrbano Smuko vedybos“ (Vrban Smukova ženitev“, 1865) ir ypač populiari „Avinių teismas Višnja Goroje“ („Kozlovska sodba v Višnji Gori“, 1867) dėl linksmo turinio, juokingų scenų bei paprastų veikėjų priskiriamos jaunimo literatūrai.
