Jonas Mykolas Antanas Moigis (1867 m. lapkričio 25 d. Panevėžyje – 1933 m. liepos 8 d. Karaliaučiuje) – Rusijos ir Lietuvos teisininkas, visuomenės veikėjas, filantropas.
Biografija
J. Moigis gimė gydytojo Tado Jono Anupro Moigio ir Liudvikos Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės šeimoje.
1878–1886 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs, įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1887 m. perėjo į Teisės fakultetą, jame studijavo iki 1891 m., kai už dalyvavimą studentų protesto akcijose iš universiteto buvo pašalintas. Teisininko diplomą įgijo 1891 m. Jaroslavlio Demidovo juridiniame licėjuje.
Su šeima įsikūrė Smolenske, 1896 m. pradėjo dirbti Smolensko teismo kandidatu, vėliau paskirtas teismo sekretoriaus padėjėju, sekretoriumi, Vyresniojo notaro padėjėju, galiausiai 1905 m. sausio mėn. – vyresniuoju notaru. 1917 m. vykstant revoliucijai Rusijoje, iš teismo pašalintas, įsidarbino Mokesčių inspekcijoje laisvai samdomu raštininku. Nuo 1917 m. siekė išvažiuoti į Lietuvą, tačiau bolševikų valdžia dėl jo visuomeninės veiklos trukdė tai padaryti, galiausiai areštavo. Kalintas Smolensko sunkiųjų darbų ir Smolensko priverstinio darbo kalėjimuose. Panevėžio miesto tarybos, Lietuvos vyriausybės bei privačių asmenų pastangomis 1921 m. iš kalėjimo išlaisvintas ir su šeima sugrįžo į Panevėžį. Dirbo juriskonsulu Panevėžio apskrities valdyboje, 1922 m. paskirtas Panevėžio notaru, juo dirbo iki mirties.[1]
Visuomeninė veikla
J. Moigis buvo vienas iš labiausiai gerbiamų panevėžiečių, savo profesine ir visuomenine veikla pelnęs didelį autoritetą. Visą savo gyvenimą buvo aktyvus įvairiose visuomeninėse veiklose. Gyvendamas Rusijoje dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Smolenske dalyvavo lenkų-lietuvių draugijoje, buvo įsteigęs jos biblioteką, vėliau, draugijai skilus į atskiras lenkų ir lietuvių draugijas, dirbo Lietuvių draugijos taryboje. Tarp išeivių platino uždraustą lietuvišką spaudą, rūpinosi labdara, buvo vietos labdaros draugijos pirmininku. Smolenske įsteigė politinį lietuvių klubą. Grįžęs į Panevėžį vėl įsitraukė į visuomeninę veiklą. Buvo aktyvus daugelio besikuriančių organizacijų ir draugijų narys. Priklausė Šaulių, Vilniui vaduoti sąjungoms, Kalinių globos, Labdaros, Gimtajam kraštui tirti draugijoms, buvo didelis besimokančio jaunimo globėjas, neturtingųjų rėmėjas. Jo rūpesčiu pastatyti Panevėžio ligonių kasos rūmai. Daug metų rinktas Ligonių kasos valdybos pirmininku. Buvo vienas iš Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrimo iniciatorių, besikuriančiam muziejui padovanojęs įvairių istorinių laikotarpių numizmatikos.
J. Moigis buvo ilgametis Panevėžio miesto tarybos narys. 1930 m. panevėžiečiai jį išrinko miesto burmistru, tačiau dėl sveikatos problemų notaras minėtų pareigų atsisakė.[1]
Įvertinimas
1931 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas.[1]
Atmintis
J. Moigis palaidotas Panevėžyje Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse.
J. Moigio sūnus Algirdas Moigis (1895–1959) savo tėvo veiklai įprasminti, po jo mirties įsteigė stipendijas Panevėžio mokyklų gabiems mokiniams.
Buvusiame Moigių namų komplekse įsikūręs Panevėžio kraštotyros muziejus. 1997 m. ant pagrindinio pastato sienos atidengta memorialinė lenta, kurioje rašoma: „Gydytojo, visuomenės veikėjo Tado Anupro Moigio (1842–1904) namai. Šiame name 1921–1933 m. gyveno teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis“.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraščių fonde saugomas gausus Moigių šeimos dokumentų rinkinys, kuriame yra ir J. Moigio gyvenimą bei veiklą liudijančių dokumentų.[1]
Šaltiniai
Nuorodos
