Johanas Sebastianas Bachas Johann Sebastian Bach
Eliaso Gotlybo Hausmano portretas, 1748 m.
Gimė	1685 m. kovo 21 d. Eizenachas
Mirė	1750 m. liepos 28 d. (65 metai) Leipcigas
Veikla	Baroko kompozitorius
Vikiteka	Johann Sebastian Bach
Parašas

Johanas Sebastianas Bachas (vok. Johann Sebastian Bach, 1685 m. kovo 21 d. – 1750 m. liepos 28 d.) – vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas, veikęs daugelį vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių.^[1]

Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 metų kovo 21 dieną Eizenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę, buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristofas (1671–1721), Ordrufo vargonininkas. Jis buvo ir pirmasis Johano Sebastiano muzikos mokytojas. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas penkiolikos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai. Mokydamasis Liuneburgo licėjuje, jis dainavo chore, labai domėjosi licėjaus biblioteka, susipažinęs su žymiu to meto vargonininku ir kompozitoriumi Georgu Bėmu, Bachas sužinojo daug kūrybos paslapčių.

Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų hercogo kapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti. Tai muzika smuikui, klavesinui, orkestrui, vargonams.

1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4 išgyveno iki pilnametystės. Mirus pirmajai kompozitoriaus žmonai Marijai Barbarai, jis persikėlė gyventi į Leipcigą. Šiame mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios kantoriumi iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios kantoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto muzikantui. Leipcige Bachas vedė antrąkart. Jo žmona Ana Magdelena tapo ištikima gyvenimo drauge, sugebėjusia paremti sunkiomis valandomis. Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje.

1736 m. Augustas III, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas II) jam suteikė rūmų muziko titulą. Gyvenimo pabaigoje Bachas apako ir 1750 metais mirė.

Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusios didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų salėse.

J. S. Bacho muzika tapo baroko epochos simboliu: ji bene ryškiausiai atspindėjo laikmečio dvasią su barokui būdingomis muzikos intonacijomis. J. S. Bacho kūryba pasižymi rimtimi ir didybe.

J. S. Bacho gyvenimo metu vargonai buvo labai populiarus ir mėgstamas instrumentas. Muzika vargonams tapo visos Bacho kūrybos pagrindu. Svarbią kompozitoriaus vargonų muzikos dalį sudaro choralų išdailos. Šie kūriniai kitaip vadinami choraliniais preliudais arba tiesiog choralais. Tai protestantiškų giesmių melodijos, kurias kompozitorius apipindavo savo sugalvotais profesionaliais balsais. Ši muzika dvelkia rimtimi, skatina susimąstyti, susikaupti, nes tokios nuotaikos paprastai yra religinės giesmės tekste. Svarbiausias dėmesys šiose išdailose skiriamas pačiai choralo melodijai.

Bacho laikais tarp muzikantų klestėjo improvizacijos menas, būdavo rengiamos geriausių improvizuotojų varžytuvės. Improvizacija vadinama kūryba tiesiog prie instrumento, kurios paprastai niekas neužrašinėdavo. Improvizuodavo bažnyčių vargonininkai prieš pamaldas, improvizuodavo miestų muzikantai prieš pradedami dainuoti. Vėliau šias improvizacijas imta užrašinėti. Taip gimė nauji žanrai muzikoje, vadinami preliudais, tokatomis, fantazijomis. Bacho choraliniai preliudai – taip pat improvizacijos, tik sukurtos choralo tema. Preliudai, tokatos, fantazijos būna labai įvairios. Labiausiai išplėtotos, turtingiausios yra fantazijos. Tokatos paprastai ryškios savo gyvumu ir „motorine“ ritmika. Preliudų muzikos kalba šiek tiek kuklesnė. Daugelyje Bacho preliudų gausiai naudojamos imitacijos. Fuga vadinamas sudėtingas muzikos kūrinys. Tai 2, 3, 4, 5 ar net 6 balsų polifonija, komponuojama pagal griežtas taisykles. Fuga bendrais bruožais primena imitaciją. Ji taip pat turi trumputę melodiją – temą, kurią pakartoja kiekvienas vėliau įstojęs balsas. Bachas fugą dažniausiai pradeda preliudu, tokata arba fantazija. Tai tarsi įžanga į fugą, kuri paruošia nuotaiką muzikos, skambėsiančios vėliau. Tokia dviejų dalių kompozicija vadinama ciklu. Pats žymiausias Bacho kūrinys vargonams yra Tokata ir fuga d-moll (BWV 565).^[2] Šiame cikle tokata ir fuga skamba be pertraukos. Fugos tema nepastebimai išauga iš energingos ir veržlios tokatos.

Baroko epochoje jau buvo svarbiausi vokalinės instrumentinės muzikos žanrai – oratorija, kantata, mišios. Daug šių žanrų muzikos parašė ir Bachas. Didžiausią kompozitoriaus kūrinių dalį sudaro religinės ir pasaulietinės kantatos. Jų išliko virš 200. Tai tik maža tų kūrinių dalis, nes kompozitorius, dirbdamas šv. Tomo bažnyčios kantoriumi, kiekvieno sekmadienio pamaldoms turėdavo parašyti po naują kantatą. Iš pasaulietinių kantatų populiariausios tapo „Valstiečių kantata“ ir „Kavos kantata“. Tai gyva muzika, kupina šmaikštaus liaudiško linksmumo. Jos muzikos kalba labai paprasta, melodijos artimos liaudies dainoms. Didžiausios apimties Bacho kūriniai yra Mišios h-moll ir pasijos. Pasija vadinamas panašus į oratoriją kūrinys, perteikiantis evangelijos siužetus apie Kristaus kančią. Ryškiausia Bacho kūryboje yra „Mato pasija“. Šis kūrinys sudarytas net iš 78 numerių. Tai arijos, rečytatyvai, choralai, orkestro numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui. Labai vertingas, kupinas gilių minčių kūrinys yra J. S. Bacho Mišios h-moll. skirtingai nuo pasijų, mišios neturi siužeto. Mišios – tai malda. Jose labai nedaug žodžių. Tačiau nuolat kartojami, išgiedant kiekvieną raidę. Bacho mišias sudaro tradicinės 5 dalys: „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus–Benedictus“, „Agnus Dei“. Kompozitorius kiekvieną mišių dalį praplečia, įterpdamas papildomų numerių – duetų, arijų, orkestro epizodų. Todėl Bacho mišias sudaro 24 numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui.

Tuo metu, kai gyveno ir kūrė Bachas, šiuolaikinio fortepijono nebuvo, tačiau Silbermanas jau kūrė instrumentus pianoforte, kuriuos Bachas kritikavo. Įvairiausių konstrukcijų klavišiniai instrumentai buvo mėgstami ir Vokietijoje. Jie puošdavo didikų rūmų sales, jais grodavo turtingesni miestelėnai. Nemažai muzikos klavesinui parašė ir Bachas. Šiuo instrumentu kompozitorius grodavo tuomet, kai neturėdavo po ranka vargonų. Didžioji dalis kūrinių, parašytų klavesinui, būdavo skiriami savo vaikams ir mokiniams mokyti, su polifonija supažindinti. Daug tokių kūrinėlių sudėta į „Anos Magdelenos Bach sąsiuvinį“. Mokyti buvo parašytos ir invencijos Tai nedidelės apimties polifoniniai kūriniai, kuriuose skirtingi balsai nuolat imituoja tą pačią temą. Bachas parašė 15 dvibalsių ir 15 tribalsių invencijų. Štai, pavyzdžiui, dvibalsė Invencija C-dur, kurią pradeda viršutinis balsas. Ši tema ryški įsibėgėjančio ritmo figūra, kuri „išmeta“ į viršų aukščiausiąjį temos garsą sol. Invencijos temą klausa lengvai pagauna, jis paprastai įsimenamas, todėl nesunkiai atpažįstamas tolesnėje muzikos tėkmėje. Dvibalsė Invencija F-dur yra taip pat imitacinės polifonijos kūrinys. Jos tema – linksmai į viršų šokuojantys tonikos trigarsio garsai. Jie, pasiekę melodijos viršūnę, leidžiasi žemyn. Tema netrukus suskamba vėliau įstojusiame antrame balse. Gyva ir žaisminga melodija girdima tai viename, tai kitame balse.

Baroko epochoje siuitos žanras buvo labai populiarus. Todėl ir Bachas jam skyrė dalelę savo dėmesio. Skirtingai nuo jau pažįstamų kompozitoriaus kūrinių, siuitos yra homofoninė muzika. Joje ryškiai išskiriama melodija, kuriai kiti balsai tik pritaria. Tačiau ir šiuose kūriniuose jaučiama polifonijos meistro ranka. Bacho siuitų šokiai praturtinami polifoninės muzikos detalėmis. Vienur prie pagrindinės melodijos prisijungia antras balsas, kitur pasigirsta pobalsiai, išnyrantys iš akompanimento. Bacho siuitos sudarytos iš keturių jau pažįstamų šokių, tarp kurių įterpiami kiti populiarūs šokiai:

• alemanda – iškilmingas, ramus vokiečių šokis. Jam būdingas lygus ritmas, dažniausiai keturių ketvirtinių metras;
• kurantė, sekant kontrasto principu, – tai gyvo tempo šokis, atkeliavęs iš Prancūzijos. Jam būdingas trijų ketvirtinių metras;
• žiga – anglų jūreivių šokis dažniausiai baigdavo senovinę šokių siuitą. Tai gyvas ir greitas, smulkaus ritmo šokis.

J. S. Bachas parašė šešias „Prancūziškas siuitas“ ir šešias „Angliškas siuitas“. Šie pavadinimai nėra susiję su kuriais nors kompozitoriaus gyvenimo momentais. Tik „Prancūziškos siuitos“ yra šiek tiek paprastesnės už „Angliškąsias siuitas“.

Pasaulietinė ir religinė muzika nėra visa didžiojo vokiečių kompozitoriaus kūryba. Bachas parašė nemažai muzikos orkestrui ir atskiriems muzikos instrumentams. Tai „Brandenburgo koncertai“ orkestrui, koncertai klavesinui, smuikui ir kitiems instrumentams su orkestru, daugybė kitos muzikos, parašytos klavesinui, vargonams. J. S. Bachas užbaigė polifonijos klestėjimo epochą.

Vikiteka: Johann Sebastian Bach – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Johann Sebastian Bach

• Bacho archyvas Leipcige Archyvuota kopija 2011-02-02 iš Wayback Machine projekto. (vokiečių, anglų k.)
• Mato pasija Archyvuota kopija 2013-06-03 iš Wayback Machine projekto. BWV 244 (lietuvių k. anglų k.)
• Clavier-Übung IV (Goldberg) Archyvuota kopija 2012-06-16 iš Wayback Machine projekto. BWV 988/1087 (anglų k.)
• Mišios h – moll Archyvuota kopija 2012-08-06 iš Wayback Machine projekto. BWV 232 (anglų k.)