Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai užgrobus Nyderlandus J. Frisas ėmė bendradarbiauti su naciais. 1940–1941 m. dirbo „Algemeen-Nederlands Verbond“ („Visų Nyderlandų sajungos“) pirmininku, ši sąjunga rūpinosi kultūriniais mainais su Flandrija. Nuo 1942 m. Hagoje vadovavo Olandų kalbos ir liaudies kultūros institutui. Bendradarbiavo su Anenerbe, tačiau šios organizacijos nariai J. Frisu nepasitikėjo. Nors J. Frisas simpatizavo naciams, jo moksliniuose darbuose nėra jokių nacizmo ideologijos apraiškų.[1]1943 m. Hamburgo universitete Alfredo Tioplerio fondas (Alfred Toepfer Stiftung F.V.S.) jį apdovanojo Rembranto premija.
Supratęs, kad naciai pralaimės karą, 1944 m. rugsėjį pabėgo į Leipcigą, kur tapęs Anenerbės krypties besilaikančios Vokietijos tyrimų draugijos stipendininku tęsė savo darbus.[2]
Po karo
1946 m. J. Frisą pašalino iš Karališkosios mokslų akademijos, Leideno universitete jam buvo atimtas profesoriaus vardas ir jis buvo internuotas. 1948 m. buvo pripažintas kaltu dėl intelektinio bendradarbiavimo su naciais, tačiau į bausmės vykdymo laiką buvo įskaičiuotas internavimas. Atgavęs laisvę dirbo mokytoju.[2]
Senovės germanų religijos istorija (Altgermanische Religionsgeschichte, 2 t., 1935–1937 m.)
Edos vertimas (Edda, vertaald en van inleidingen voorzien, 1938 m.)
Senovės skandinavų literatūros istorija (Altnordische Literaturgeschichte, 2 t., 1941–1942 m.)
Senovės skandinavų etimologinis žodynas (Altnordisches Etymologisches Wörterbuch, 1961 m.)
Išnašos
↑ 1,01,11,2Bolle, Kees W. (2005) [1987]. „Vries, Jan de“. In Jones, Lindsay (red.). Encyclopedia of Religion. 14 (2 leid.). Macmillan Reference USA. pp. 9643–9644. ISBN0-02-865983-X.