PROFILPELAJAR.COM

	Regno d'Italia ; Italijos karalystė
	nebėra
Italijos karalystės vėliava	Italijos karalystės herbas
	Devizas; FERT
	Himnas; Marcia Reale d'Ordinanza
	Location of Italijos karalystėItalijos karalystės kolonijos
Sostinė	Turinas (1861–1864); Florencija (1864–1871); Roma (1871–1943, 1945–1946); Brindizis (1943–1945)
Kalbos	italų
Valdymo forma	karalystė
	karalius
1861–1878	Viktoras Emanuelis II
1878–1900	Umberto I
1900–1946	Viktoras Emanuelis III
1946	Umberto II
Era	Naujieji laikai
- Ciūricho sutartis	1861 m., 1861
- Italijos konstitucinis referendumas	1946 m.
Valiuta	Italijos lira

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Italijos karalystė (it. Regno d'Italia) – valstybė, įkurta 1861 m., kuomet Sardinijos karalystės valdovas Viktoras Emanuelis II tapo Italijos karaliumi. Karalystės sukūrimas buvo Italijos suvienijimo rezultatas. Italijos karalystė gyvavo iki 1946 metų, kuomet italai konstituciniame referendume pasisakė už respubliką.

Italija kartu su Prūsija 1866 m. paskelbė karą Austrijai. Nepaisant nesėkmingos karo kloties, dėka Oto fon Bismarko pergalės Italijai atiteko Venetas. Italijos kariai 1870 m. pabaigoje įžengė į Romą ir taip sustabdė daugiau nei 1000 metų trukusią popiežių valdžią šiame mieste. 1882 m. Italijos karalystė sutiko su O. Von Bismarko pasiūlymu kartu su Vokietija įžengti į Trilypę sąjungą. Tuo pačiu Italija patyrė didelius nesutarimus su Prancūzija dėl kolonijų plėtros. Nepaisant labai gerų santykių su Berlynu, Italijos žemės Trentino ir Triestas vis dar priklausė Austro-Vengrijos imperijai. 1915 m. Italijos karalystė sutiko su britų pasiūlymu prisijungti prie Antantės I pasauliniame kare, nes jai buvo pažadėta kompensacija teritorijomis (toks pasiūlymas buvo vertingesnis už Vienos prašymą būti neutraliai). Po pergalės kare Italija tapo nuolatine Tautų Sąjungos nare.

Fašistine Italija vadinama Nacionalinės Fašistų partijos valdymą nuo 1922 iki 1943 m. valdant Benito Mussoliniui. Fašistai rėmėsi totalitariniu valdymu, užgniaužė visą politinę ir intelektualinę opoziciją, tuo pačiu rėmė ekonomikos modernizaciją, tradicines socialines vertybes. Vykdydamas agresyvią politiką, Musolinis vis labiau turėjo remtis Hitleriu ir suartėti su Vokietija. 1936 m. šios šalys pasirašė sutartį dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje. 1936 m., papildant ankstesnius susitarimus, tarp Vokietijos ir Italijos buvo pasirašytas karinės ir politinės sąjungos susitarimas – „Plieno paktas“. Iki Antrojo pasaulinio karo Italija apskritai stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos. Tačiau visgi artimiausia siekiais bei ideologija Musoliniu buvo Hitlerio Vokietija, taigi 1940 m. įstojo į karą Vokietijos pusėje ir okupavo dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos. Trumpą laikotarpį iki savo mirties Musolinis buvo Italijos Socialinės Respublikos (it. Repubblica Sociale Italiana) vadovas. 1943 m. liepos 25 d. fašistinė diktatūra Italijoje buvo nuversta. 1945 m. Italijos šiaurėje vykstant antifašistiniam sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė pasprukti iš Italijos ir 1945 m. balandžio 27 d., kai kartu su mylimąja Clara Petacci jis bandė pasitraukti į Šveicariją, juodu suėmė Italijos partizanai komunistai ir kitą dieną abu sušaudė Giuliano di Mezzegros kaimelyje, prie Komerio ežero. Išniekinti Musolinio ir Claros kūnai kitą dieną buvo pakabinti ant kartuvių Milane.

Netrukus po karo 1946 m. Italijoje įvyko Italijos konstitucinis referendumas – jo metu gyventojai pasirinko Italijos Respublikos kelią.

Teritorija

Italijos karalystė užvaldė visas žemes, kurios yra dabartinėje respublikoje. Italijos karalystės teritorijų plėtimas prasidėjo 1870 m. Italijos suvienijimu. Ilgą laiką Italijos karalystei nepriklausė Triestas ir Trentinas-Pietų Tirolis, kurie yra dabartinės Italijos dalimi – šias žemes Italija aneksavo tik 1919 m. Trilypės Sąjungos dėka Italijos karalystei atiteko Austrijos Pajūris (Viduržemio jūros pajūris), vakarinės Krainos kunigaikštystės dalys, šiaurės Dalmatija, Zadaras, Šibenikas ir didelė dalis Dalmatijos salų. Po II pasaulinio karo Italijos karalystė gavo dar daugiau Slovėnijos ir Dalmatijos žemių. Po karo buvo apibrėžta dabartinė Italijos teritorija ir Italijos karalystė oficialiai atsisakė tolimesnių teritorijos pokyčių.

Italijos karalystė turėjo kolonijų ir kitų priklausomų teritorijų, kaip Italijos Eritrėja, Italijos Somalilandas, Libija, Etiopija, Albanija, Britų Somalilandas, Graikija, Kroatija, Kosovas ir Juodkalnija. Taip pat Italijos karalystei priklausė maža 46 hektarų teritorija tarp Kinijos ir Tiandzino.

Karaliai

Italijos karalystę valdė šie karaliai:

Viktorias Emanuelis II (1861–78) – buvęs Sardinijos karalius, pirmasis suvienytos Italijos karalius.
Umberto I (1878–1900) – patvirtino Italijos prisijungimą prie Trilypės Sąjungos. 1900 m. buvo nužudytas anarchistų.
Viktorias Emanuelis III (1900–46) – Italijos karalius I pasauliniame kare ir fašistų Italijoje.
Umberto II (1946) – paskutinis Italijos karalius, kuris buvo priverstas surengti referendumą dėl Italijos respublikos paskelbimo.