Italijos karalystė (1805–1814)

Italijos karalystė
it. Regno d'Italia
pranc. Royaume d'Italie
Prancūzijos imperijos vasalinė valstybė
←
 
←
 
←
1805 – 1814 →
 
→
 
→
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
„Žygis už imperatorių Bonapartą”
Marcia per l'imperatore Bonaparte

Location of {{{paprastas_pav}}}
Location of {{{paprastas_pav}}}
Italijos karalystė 1812 m.
Sostinė Milanas
Kalbos italų, prancūzų
Valdymo forma absoliutinė monarchija
Karalius
 1805–1814 Napoleonas I
Era Napoleonmetis
 - Paskelbimas 1805 m. kovo 17 d. d.
 - Paryžiaus sutartis 1814 m. gegužės 30 d. d.
Valiuta Italijos lira
Šiuo metu priklauso: Italija Italija

Italijos karalystė (it. Regno d'Italia, pranc. Royaume d'Italie) – karalystė aukštutinėje Italijoje, sudariusi asmenininę uniją su Napoleono Bonaparto Prancūzijos imperija.

Po Italijos kampanijos, užkariautų teritorijų valdymą perėmė Napoleonas kaip Italijos karalius, o vicekaraliumi paskyrė savo posūnį Eženą de Boharnė. Karalystės teritorija apėmė dalį Pjemonto ir šiuolaikinius Lombardijos, Veneto, Emilijos-Romanijos, Friulio-Venecijos Džulijos, Trento, Pietų Tirolio ir Markės regionus.

Napoleonas I taip pat valdė likusią šiaurės ir centrinės Italijos dalį, tačiau tiesiogiai kaip Prancūzijos imperijos dalį, o ne kaip vasalinę valstybę.

Karalystės egzistavimas baigėsi 1814 m. po Napoleono pralaimėjimo ir jo galybės žlugimo.

Kariuomenė

Karalystės kariuomenė buvo įtraukta į Prancūzijos Didžiąją armiją ir dalyvavo visose Napoleono kampanijose.

Nuo 1805 m. iki 1814 m. Italijos karalystė aprūpino Napoleoną I maždaug 200 000 karių.[1][2]

1805 m. italų kariai tarnavo garnizonuose prie Lamanšo sąsiaurio, 1806–1807 m. dalyvavo Kolobžego ir Dancigo apgultyse, kovojo Dalmatijoje.[3] 1808–1813 m. Ispanijoje tarnavo ištisos italų divizijos, ypač pasižymėjusios vadovaujant Siušė prie Taragonos ir Sagunto.[4][5]

1809 m. Eženo Italijos armija sudarė dešinįjį Napoleono I invazijos į Austrijos imperiją sparną, iškovojo didelę pergalę prie Dėro ir nemažai prisidėjo prie pergalės prie Vagramo.[3][6]

1812 m. Eženas de Boharnė į Rusiją pasiuntė 27 000 Italijos karalystės karių.[7] Italai pasižymėjo prie Borodino ir Malojaroslaveco,[8][9] todėl buvo pripažinti:[10]

Italijos kariuomenė pasižymėjo savybėmis, kurios suteikė jai teisę būti viena iš drąsiausių Europos kariuomenių.

Rusijos kampanijos metu išgyveno tik 1000–2000 italų.[11] 1813 m. Eženas de Boharnė kuo ilgiau atsilaikė prieš austrų puolimą (Minčo mūšis),[8] o vėliau, 1814 m. vasarį, buvo priverstas pasirašyti paliaubas.[12]

  • 1812 m. karinis paradas
    1812 m. karinis paradas
  • Italijos karalystės karių uniformos, 1805–1814 m.
    Italijos karalystės karių uniformos, 1805–1814 m.

Papildoma literatūra

  • Connelly, Owen. Napoleon's Satellite Kingdoms (1965)
  • Gregory, Desmond. Napoleon's Italy (2001)
  • Rath, R. John. The Fall of the Napoleonic Kingdom of Italy (1814) (1941)

Išnašos

  1. ↑ Sarti, Roland (2004). Italy: a reference guide from the Renaissance to the Present. New York.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  2. ↑ Gregory, Desmond (2001). Napoleon's Italy: Desmond Gregory. AUP Cranbury.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  3. ↑ 3,0 3,1 Elting, John R. (1988). Swords around a throne. New York.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  4. ↑ Scott, Sir Walter (1843). Life of Napoleon Buonaparte: Vol.4. Edinburgh.
  5. ↑ Thiers, Adolphe (1856). History of the consulate and the empire of France under Napoleon: Vol.13. London.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  6. ↑ Arnold, James R. (1995). Napoleon conquers Austria: the 1809 campaign for Vienna. Westport.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  7. ↑ John A. Davis, Paul Ginsborg (1991). Society and Politics in the Age of the Risorgimento. Cambridge.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  8. ↑ 8,0 8,1 Encyclopædia Britannica (1972). Encyclopædia Britannica: Vol.1. Chicago. ISBN 9780852291627.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  9. ↑ Fremont-Barnes, Gregory (2006). The encyclopedia of the French revolutionary and Napoleonic Wars: Vol.1. Santa Barbara.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  10. ↑ Wilson, Sir Robert Thomas (1860). Narrative of events during the invasion of Russia by Napoleon Bonaparte. London.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  11. ↑ Montagu, Violette M. (1913). Eugène de Beauharnais: the adopted son of Napoleon. London.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  12. ↑ Jaques, Tony (2007). Dictionary of Battles and Sieges: A–E. Westport.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

Nuorodos