Nikėjos I susirinkimas – pirmasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, įvykęs 325 m. Bitinijos mieste Nikėjoje (dabar Turkijos miestas Iznikas).

Šį susirinkimą sušaukė Romos imperatorius Konstantinas I tam, kad šis išspręstų klausimus, susijusius su arijonizmu (tikėjimu, kad Jėzus Kristus yra ne Dievas, o tik kūrinys). Susirinkimas prasidėjo 325 m. gegužės 20 d. Jame dalyvavo apie 300 vyskupų (kartais pateikiamas skaičius 318 gali būti gautas apvalinant, nes būtent tiek Abraomo tarnų mini Biblija). Dauguma jų buvo iš rytinės Romos imperijos dalies, bet buvo ir keletas iš Persijos, Kaukazo, penketas iš vakarinės Romos imperijos dalies. Popiežius kaip savo atstovus į susirinkimą nusiuntė du kunigus.

Susirinkime arijonizmas buvo pasmerktas kaip erezija. Buvo suformuluotas ir priimtas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, teigęs, kad Sūnus (Jėzus Kristus) yra „vienos prigimties“ (gr. ὁμοούσιον) su Tėvu. Susirinkimas taip pat nustatė visai Bažnyčiai bendrą Velykų datą, priėmė 20 kanonų (kai kurie šaltiniai teigia, kad kanonų buvo priimta daugiau), užbaigė Meletijaus schizmą. Priešingai nei teigia Dan Brown savo knygoje „Da Vinčio kodas“, Nikėjos I surinkimas nei svarstė, nei sprendė Biblijos kanono klausimo.

Susirinkimas baigėsi 325 m. birželio 19 d.

• Philip Hughes „The Church in Crisis: The History of the General Councils: 325–1870“, Notre Dame du Lac, 1960 [1] Archyvuota kopija 2007-10-08 iš Wayback Machine projekto.
• Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler „Katalikų Bažnyčios istorija“, „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1996, ISBN 9986-04-054-X

Šis straipsnis apie Krikščionybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.