IS kreivė juda į dešinę dėl augančios palūkanų normos ir BVP padidėjimo.
IS/LM modelis - sudarytas iš dviejų kreivių - IS (prekių ir paslaugų rinka) ir LM (pinigų rinka). Modelis parodo, kokiu būdu šių dviejų rinkų tarpusavio sąveika lemia bendrąją paklausą. Jis buvo pasiūlytas sero Džono Hikso (John Hicks) ir Alvino Hanseno (Alvin Hansen), naudojamas nuo 1937.
Formuluotė
Šis modelis - tai apjungtos IS ir LM kreivės.
Horizontalioje ašyje atidedame pajamas (arba gamybą), kurias žymime Y. , o vertikalioje ašyje atidėsime palūkanų normą i.. IS/LM modelis gali labai daug papasakoti apie tai, kas atsitinka trumpuoju laikotarpiu su gamyba ir palūkanų norma, kai centrinis bankas nutaria padidinti pinigų pasiūlą arba kai vyriausybė nutaria padidinti mokesčius, arba kai vartotojai nustoja pasitikėti šviesia ūkio ateitimi.
IS grafikas yra mažėjanti kreivė. Inicialai IS reiškia: I - investicijos, S - taupymas. Ši kreivė prezentuoja pusiausvyrą prekių rinkoje. Prekių paklausa priklauso nuo pajamų, mokesčių, investicijų ir vyriausybės išlaidų, t. y. Z = C(Y – T) + I + G. Mažėjantys mokesčiai ir didėjančios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir bendrąsias (nominaliąsias) pajamas, o didėjantys mokesčiai ir mažėjančios vyriausybės išlaidos smukdo visuminę paklausą ir nominaliąsias pajamas. Padidėjusi paklausa (tai gali nulemti vartotojų ar vyriausybės išlaidos) lemia gamybos augimą ir daro įtaką pajamų didėjimui. Didėjančios pajamos lemia toliau didėjančią paklausą, o tai nulemia tolesnį gamybos augimą ir t. t. Galutinis rezultatas – padidėjusi gamybos apimtis, kurios pokytis didesnis negu pradinis paklausos pokytis.
Pusiausvyrą prekių rinkoje galime suprasti ir kaip lygybę tarp taupymo ir vartojimo. Būtent taip ją matė ir Džonas Meinardas Keinas savo garsiame veikale „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (1936).
Apibendrinant, esant duotai palūkanų normai, bet koks veiksnys, kuris sumažina pusiausvyros gamybą, lemia IS kreivės poslinkį kairėn. Taigi pusiausvyros gamybą mažina: mokesčių didėjimas, vyriausybės išlaidų mažėjimas, vartotojų pasitikėjimo smukimas (jis mažina vartojimą esant toms pačioms disponuojamoms pajamoms). Pusiausvyros gamybą didina: mokesčių mažinimas, vyriausybės išlaidų didėjimas, vartotojų pasitikėjimo didėjimas.
LM lygtis – tai sąryšis, apibrėžiantis pusiausvyrą pinigų rinkoje. Taigi pusiausvyra pinigų rinkoje reikalauja, kad pinigų pasiūla būtų lygi pinigų paklausai. O tai reiškia, kad palūkanų norma i turi būti tokia, kad esant duotoms pajamoms, žmonės norėtų turėti pinigų kiekį, lygų esamai pinigų pasiūlai. Apie pinigų paklausą galima mąstyti kaip apie likvidumo paklausą.
Pajamų padidinimas padidina palūkanų normą, nes, augant pajamoms, pinigų paklausa didėja, tačiau pinigų pasiūla yra duota. Būtent todėl palūkanų norma turi didėti: dvi priešingos pinigų paklausos tendencijos – pajamų didėjimas lemia troškimą turėti daugiau pinigų ir palūkanų normos didėjimas, kuris lemia troškimą turėti mažiau pinigų – panaikina viena kitą. Šiame taške pinigų paklausa yra lygi nepasikeitusiai pinigų pasiūlai, ir finansų rinkos vėl yra pusiausvyroje. Arba pusiausvyra finansų rinkose reiškia, kad esant duotam pinigų kiekiui, palūkanų norma yra auganti pajamų lygio funkcija. Ši priklausomybė yra išreikšta kreive LM.
Uždaroje ekonomikoje, IS kreivė yra apibrėžiama: Y=C(Y-T)+I(Y,i)+G, o LM kreivė apibrėžiama kaip M/P= Y L(i). Bet kuris taškas kreivėje IS rodo pusiausvyrą prekių rinkoje, o bet kuris taškas LM kreivėje – pusiausvyrą pinigų rinkoje. Tik abiejų kreivių susikirtimo taške yra suformuluojama bendra prekių ir pinigų rinkų pusiausvyra.
Kitimai
Sakykime, vyriausybė nutaria sumažinti biudžeto deficitą, ir tai daro nemažindama savo išlaidų, tačiau didindama mokesčius. Tokia fiskalinė politika vadinama stabdančia fiskaline politika. Skatinančioji fiskalinė politika – tai biudžeto deficito didinimo politika, kai arba didinamos vyriausybės išlaidos, arba mažinami mokesčiai, arba didinami transferiniai mokėjimai, arba derinamos išvardintos priemonės. Skatinančioji pinigų politika – tai pinigų pasiūlos didinimas pinigų politikos priemonėmis (obligacijų pirkimas atviroje rinkoje, atsargų normos mažinimas, diskonto normos mažinimas) siekiant gerinti gamybos augimą. Stabdančioji pinigų politika – pinigų pasiūlos mažinimas.
Kaip mokesčių padidėjimas paveiks prekių ir finansų rinkas ir atitinkamai kaip reaguos IS ir LM kreivės? Kadangi didėjant mokesčiams, žmonių disponuojamos pajamos mažės, tai mažės ir vartojimas, ir tokiu būdu multiplikatoriaus pagalba mažės gamyba. Apskritai, esant bet kokiai palūkanų normai, didesni mokesčiai reiškia mažesnę gamybą: kreivė IS pasislenka į kairę (mažėjant vyriausybės išlaidoms IS kreivė taip pat pasislenka kairėn). O kadangi mokesčiai nesusiję su palūkanų norma, jie niekaip nedarys įtakos pusiausvyros pinigų rinkoje ir neveiks kreivės LM. Kitu atveju, kai mažėja mokesčiai arba didėja vyriausybės išlaidos, IS kreivė pasislenka dešinėn. Tai pavaizduota paveiksėlyje: palūkanų norma iš i1 pasislenka į i2, o gamyba – iš Y1 į Y2.
Sakykime, kad centrinis bankas atviros rinkos operacijų dėka padidino nominalių pinigų M kiekį. Kai kainų lygis nekinta (tai mūsų prielaida) toks padidinimas vienas prie vieno padidina ir realių pinigų kiekį (M/P). IS ir LM kreivių reakcija bus tokia: pinigų pasiūla tiesiogiai neveikia prekių paklausos ar pasiūlos, tad IS kreivė bus nepaveikta. O pinigų pasiūlos padidėjimas paslenka kreivę LM žemyn: esant duotam pajamų lygiui, pinigų kiekio didėjimas mažina palūkanų normą.
IS/LM modelis gerai aprašo ekonomikos elgseną trumpu periodu ir kai laikomės prielaidos, jog ekonomika yra uždara.
Istorija
IS/LM modelis gimė Ekonometrijos Konferencijoje surengtoje Oxford‘e 1936 metų rugsėjo mėnesį, kur Roy Harrod, John R. Hicks, ir James Meade pristatė mokslinį pranešimą apibūdinantį matematinius modelius, kurie reziumuoja John Maynard Keynes veikalą „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (General Theory of Employment, Interest, and Money).
