ICRS – Tarptautinė dangaus sferos koordinačių sistema (International Celestial Reference System), priimta 23 Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime 1997 m. Šios koordinačių sistemos centras sutampa su Saulės sistemos baricentru (tai yra ne su stebėtoju, esančiu Žemės paviršiuje). Koordinatės yra įprastos antrosios pusiaujinės sistemos koordinatės rektascensija ir deklinacija. Koordinačių ašys yra fiksuotos erdvėje ir maždaug sutampa su J2000.0 (2000 metų) pusiaujinės koordinačių sistemos ašimis: tik deklinacijų atskaitos taškai (poliai) pastumti keletą kampinių milisekundžių, o rektascensijos atskaitos taškas maždaug per 80 kampinių milisekundžių nuo 2000 m. pavasario lygiadienio taško.
Ši sistema remiasi ICRF – Tarptautinės dangaus sferos koordinačių sistemos standartų tinklu. Tai yra padėtys 608 užgalaktinių radijo šaltinių, išsibarsčiusių visame danguje, 1995 m. išmatuotų didelės bazės radijo interferometrijos pagalba (tikslumas paprastai didesnis nei kampinė milisekundė). Tiesa, iš jų tik 212 teturėjo identifikacijas su optiniais objektais. Tradiciškai, ICRF atraminis šaltinis yra kvazaras 3C 273B, kurio optinė padėtis buvo tiksliai išmatuota Mėnulio okultacijų metu.[1]
Žinomiausi katalogai Hipparcos, Tycho-2, UCAC-4 naudoja ICRS koordinačių sistemą.[2] GAIA duomenys irgi pateikiami ICRS sistemoje, kuri remiasi jau ICRF2. ICRF2 tai 3414 radijo šaltinių padėčių katalogas, publikuotas 2009 m.[3] Iš jų tik 295 naudojami kaip padėčių standartai, kadangi turi identifikacijas su optiniais objektais. Reikia pažymėti, kad tik 97 jų yra ir ICRF standartuose (daugiau kaip pusė buvo atmesti, nes vėliau netenkino stabilumo arba tikslumo kriterijų).
Šaltiniai