PROFILPELAJAR.COM

Hugas Volfas

Hugo Wolf
Gimė	1860 m. kovo 13 d. Vindišgracas, Austrijos imperija
Mirė	1903 m. vasario 22 d. (42 metai) Viena, Austrijos-Vengrijos imperija
Tautybė	austras

Veikla	Kompozitorius

Vikiteka	Hugo Wolf

Hugas Volfas (vok. Hugo Philipp Jakob Wolf, 1860 m. kovo 13 d., Sloven Gradecas – 1903 m. vasario 22 d., Viena) – Austrijos kompozitorius. Reikšmingiausias XIX a. pabaigos vokiškų dainų, lydų, kūrėjas.

Biografija

Hugas Filipas Jakobas Volfas gimė 1860 m. kovo 13 d. Vindišgraco miestelyje, tuometinėje Austrijos imperijoje (dabar Sloven Gradecas, Slovėnija). Jo motina Katarina Niusbaumer (1824–1903) buvo kilusi iš slovėnų jomenų sluoksnio. Tėvas, vokietis Filipas Volfas (1828–1887) paveldėjo dar senelio įkurtą odos gamybos manufaktūrą Vindišgrace ir buvo savamokslis muzikantas, mokėjo groti įvairiais instrumentais. Hugas buvo ketvirtasis vaikas šeimoje (iš aštuonių, du mirė vaikystėje). Hugas pramoko muzikos iš tėvo ir pradinėje mokykloje. Jis grojo šeimos grupėje smuiku. 1868 m. Hugas pirmą kartą pabuvojo teatre Klagenfurte, kur buvo pastatyta Donicečio opera „Belizarijus“. Vaikas taip buvo paveiktas muzikos, kad grįžęs namo galėjo pergroti kūrinio partijas iš atminties. 1870 m. jis mokėsi Grace, 1871−73 m. − benediktinų vienuolyne, apie 30 km nuo namų, kuriame grojo vargonais ir dalyvavo pianino popuri pagal Donicečio, Belinio, Rosinio ir Guno operas. 1873 m. jis dvejų metų laikotarpiui pradėjo lankyti mokyklą Malburge (dabar Mariboras). Dėl polinkio muzikai jam nesisekė įprasti mokslai. Jo tėvas laikė muziką tik laisvalaikio užsiėmimu, iš kurio negalima pragyventi, ir priešinosi Hugo norui mokytis Vienos konservatorijoje. Hugas dedikavo tėvui savo pirmąjį pianino sonatos ir antrąjį pianino variacijos opusus. Tėvui galų gale sutikus 1875 m. rugsėjį Hugas pradėjo mokslus Vienoje.

Vienos konservatorijoje H. Volfas mokėsi pianino pas Wilhelm Schenner, harmonijos ir kompozicijos − pas Robert Fuchs. Iš pradžių mokslai jam sekėsi. Kaip pažengęs, jis pradėjo mokslus antrajame kurse, susipažino su G. Maleriu, susitiko į Vieną atvykusį R. Vagnerį, kuriam parodė savo kūrinius ir pasiskelbė vagnerininku. R. Vagneris tikriausiai nestudijavo jo kūrinių, bet paskatino jauną studentą. Kiek vėliau H. Volfas pradėjo konfliktuoti su konservatorijos vadovybe ir buvo iš jos pašalintas dėl „tvarkos pažeidimų“, nors vėliau skelbė, kad išėjo iš konservatorijos dėl jos konservatyvumo. 1877 m. jis grįžo į namus ir vėliau tais metais tėvas jam leido grįžti į Vieną tęsti karjeros kaip privačiam muzikos mokytojui. Dėl savo charakterio H. Volfas nelabai buvo tinkamas šiam darbui, bet sulaukė pasisekimo. Prie to tikriausiai prisidėjo tai, kad jis buvo žemio ūgio (154 cm) ir dėl to lengvai sutarė su vaikais. Vaikų tėvai buvo pasiturintys ir rėmė savo muzikos mokytoją, leido naudotis bibliotekomis, kartu veždavosi į teatro, operų pastatymus. Tai turėjo ir lemiamą poveikį H. Volfo gyvenimui − 1878 m. jis su vienu rėmėju apsilankė viešnamyje, kur tikriausiai apsikrėtė sifiliu, kas didele dalimi lėmė, kad kompozitorius 1897 m. išprotėjo ir 1903 m. mirė ankstyva mirtimi. Tuo metu jis buvo įsimylėjęs vietos visuomenės gražuolę Vali Frank ir turėjo apleisti šias ambicijas. Tai tikriausiai H. Volfą pastūmėjo kurti daugiau vokiškų dainų, lydų, kurias jis rašė remdamasis R. Šumano pavyzdžiais. 1879 m. jis pabendravo su J. Bramsu ir liko nepatenkintas senojo kompozitoriaus patarimais. Tuo metu nuotaikos kaitos tapo pasikartojančiomis H. Volfo gyvenime. Po depresijos laikotarpių sekdavo šviesesni periodai, kuriais kompozitorius intensyviai kurdavo.

H. Volfo dainų pavyzdžiai

„Naujoji meilė“ pagal Eduard Mörike

„Leisk man švytėti“ pagal J. V. Gėtę

„Keliautojo daina“ pagal Robert Reinick

1881 m. H. Volfas buvo įsidarbinęs kapelmeisteriu Zalcburge, tačiau jau kitais metais grįžo į Vieną. Nepatenkintas tėvas rašė, kad H. Volfas „išsiderinęs labiau nei mūsų pianinas“ ir palygino jį su Sizifu. Kompozitorius kūrė dainas pagal Joseph von Eichendorff ir Robert Reinick tekstus. Nepaisant charakterio nepastovumo H. Volfas išlaikė daug draugų, 1884−1887 m. jis dirbo muzikos kritiku „Wiener Salonblatt“ žurnale. Pagal Heinrich von Kleist pjesę sukurta simfoninė poema „Pentesilėja“ buvo atmesta Vienos teatre esą visam orkestrui užbaigus kūrinio bandymą ir pradėjus juoktis. 1887 m. gegužę mirė H. Volfo tėvas ir po to sekė apie 1 metų laikotarpis, per kurį paveiktas tėvo mirties kompozitorius nieko nesukūrė. 1888 m. sukurtos dainos pagal Eduard Friedrich Mörike eiles susilaukė didelės sėkmės Vienoje, jis pradėjo plačiau garsėti. Sukūrė 51 dainą J. V. Gėtės ir 44 dainas ispanų poetų eilėraščių motyvais. 1892−1894 m. H. Volfas išgyveno depresijos periodą. 1895 m. parašė pirmąją ir vienintelę baigtą operą „Corregidor“, 1896 m. užbaigė „Itališkų dainų“ rinkinį.

1897 m. H. Volfui pradėjo ryškėti psichinio nestabilumo požymiai. Lūžis įvyko, kai Gustavas Maleris, tuomet Vienos operos teatro direktorius, pranešė, kad jo opera „Corregidor“ nebus statoma. H. Volfas įsivaizdavo, kad jis nušalino G. Malerį ir pats tapo teatro direktoriumi. Pasibaisėjusiems draugams jis pianinu pradėjo skambinti savo antrosios ir neužbaigtos operos „Manuel Venegas“ partijas. Ši scena vėliau pasitarnavo T. Mano herojaus A. Leverkiūno beprotybės scenoms romane „Daktaras Faustas“. H. Volfas buvo uždarytas į beprotnamį, iš kurio laiškais kaltino draugus „išdavyste“. Būklei pasitaisius H. Volfas buvo išleistas iš beprotnamio, lankėsi kurortuose, bet 1898 m. spalį savo paties prašymu buvo apgyvendintas beprotnamyje Vienoje. Jo draugai pasirūpino, kad jis turėtų didelį kambarį su pianinu ir vaizdu į Šv. Stepono katedrą, tačiau kompozitorius buvo praradęs bet kokius sugebėjimus kurti. Vaizdą pro langą jis pradėjo laikyti paveikslu. H. Volfas mirė 1903 m. vasario 22 d. Jis buvo palaidotas Vienos centrinėse kapinėse šalia Šuberto ir Betchoveno kapų. Jo ilgametė meilužė ir rėmėja Melanie Köchert lankė jį iki pat mirties ir po to pasidavusi melancholijai nusižudė 1906 m. kovo 21 d. iššokdama pro langą. H. Volfas paliko apie 300 dainų, kurių daugelis publikuotos tik po jo mirties.