Sala 2,8 km ilgio ir iki 0,8 km pločio. Aukštis siekia 6 m. Salą supa koralinis rifas. Augmenija skurdi, auga tik žolės, krūmokšniai. Gėlo vandens nėra. Veisiasi žuvėdros, griciukai, akmenės, kiti jūriniai ir priekrančių paukščiai.
Spėjama, kad salą galėję anksčiau rasti polineziečiai ar mikroneziečiai, bet ji niekad nebuvo gyvenama. Šią negyvenamą salą 1822 m. atrado amerikiečių banginių medžioklės laivo kapitonas Džordžas B. Vortas. 1857 m. salą užėmė amerikiečiai ir iki 1878 m. kasė guaną. XIX a. į Houlando salos rifą atsitrenkę sudužo keletas laivų, 1935 m. amerikiečiai, norėdami įtvirtinti savo valdą nuo pretenzijas reiškusių britų, Houlando saloje įkūrė Itaskatauno koloniją ir atvežė naujakurių iš Havajų. Jie atliko meteorologinius stebėjimus ir ruošė pakilimo taką, turėjusį tapti tarpžemyninių lėktuvų kuro papildymo tašku. Pastatytas švyturys, radijo antena. 1941 m. salą subombardavo japonai, likę 2 gyventojai buvo evakuoti. 1943–1944 m. saloje veikė karinis aerodromas, amerikiečių naudotas kariniams veiksmams prieš japonus. 1974 m. sala paskelbta gamtos draustiniu.
