Anri Gustavas Delvinis (Henri-Gustave Delvigne; 1800 m. balandžio 10 d. Hamburgas – 1876 m. spalio 18 d. Tulonas) – Prancūzijos kariškis ir išradėjas. Prancūzijos kariuomenėje išsitarnavo iki pėstininkų kapitono. Karo tarnybą paliko 1830 m. Liepos revoliucijos metu. Delvinio išradimai smarkiai patobulino graižtvinius šautuvus.
Delvinio šautuvas su kamera
Delvinis savo šautuvams išrado apvalios švino kulkos palaikymo mediniu disku vamzdžio gale principą.
1826 m. Delvinis išrado naują būdą, kaip paprasčiau naudoti graižtvinius to meto šautuvus, ir sukūrė šautuvą, žinomą kaip Delvinio šautuvas.
Šio šautuvo vamzdžio drūtgalyje buvo kamera (dabartiniuose šaunamuosiuose ginkluose šioje vietoje yra šovinio lizdas), kurios skersmuo mažesnis už vamzdžio skersmenį (kalibrą). Vamzdžio drūtgalinė dalis su kamera jungėsi sferiško paviršiaus žiedine išpjova. Šio paviršiaus spindulys atitiko šautuve naudotų rutulinių kulkų spindulį.
Užtaisymo seka buvo tokia:
Į vamzdį pro žiotis pildavo porciją parako, kuri subirdavo į kamerą.
Pro žiotis įmetama apvali kulka, kuri nukrenta ant kameros rutuliškojo krašto.
Sunkiu grūstuvu pro žiotis smogiama į kulką (paprastai tris kartus), kad ši suplokštėtų. Kulkos išsigaubę šonai įsiremia į vamzdžio šonus, dalis kulkos paviršiaus įeina į graižtvų griovelius.
Šaunant į graižtvų griovelius įsirėžusios kulkos paviršiaus dalys priverčia kulką suktis.[1]
Mediniai diskai
Tobulindamas savo konstrukciją Delvinis po kulka ėmė naudoti medinį diską (angl.sabot), kuris neleisdavo kalamai kulkai lįsti į kamerą, bet netrukdė kulkai plėsti į šonus ir įsispausti į graižtvas.[2]
Pagal artilerijos istoriką Džoną Giboną (John Gibbon): „Delvinis, įtaisęs kamerą vamzdžio drūtgalyje ir panaudojęs ją laisvai įmestoms kulkoms deformuoti, išsprendė didįjį prieštaravimą naudojant graižtvinius šautuvus kare, palengvino sunkų jų užtaisymą. Tai davė impulsą tyrinėti šiuos ginklus, kas sukėlė revoliuciją pėstininkų ginkluotėje ir atvedė prie šiuolaikinių efektyvių ginklų. To dėka Prancūzijos kariuomenė 1842 m. priėmė ginkluotėn kamerinį karabiną ir tvirtovių graižtvinę muškietą, šaudžiusią rutulinėmis kulkomis.“[3]
Visais šiais atvejais radialinė kulkos deformacija, kai kulkos šonai įsirėžia į graižtvas, užtikrina efektyvesnį kulkos sukimąsi. O trūkumas buvo toks, kad šis kulkos deformavimas kulkas darė aerodinamiškai prastesnes.
Kūgiškai cilindrinės kulkos
Delvinis toliau vystė sferiškai cilindrines (angl.cylindro-spherical, kairėje) ir kūgiškai cilindrines (angl.cylindro-conical, viduryje) kulkas, kurios stabilumui užtikrinti gavo griovelius kulkoje, kuriuos sukūrė Fransua Tamisjė.Chamelot-Delvigne Mle 1873 revolveris. Kalibras 11 mm. Ilgis 0,24 m, masė 1,2 kg.
Po 1830 m. Delvinis ėmė kurti kūgiškai cilindrines kulkas.[4] Tokių kulkų stabilumas toliau buvo didinamas jose darant Tamisjė griovelius. Tačiau griovelių panaudojimas silpnino kulkų plėtrumą ir įsitvirtinimą graižtvose.[5]
Delvinio išradimą toliau tobulino prancūzų karininkas Lui Etjenas Tuveninas (Thouvenin), kuris sukūrė besideformuojančią kulką su stiebeliu, kuris įeina į parako kamerą, jos centre. Stuktelėjus grūstuvu kulka ne tik radialiai deformuodavosi, įsirėždama į graižtvas, bet ir dalinai apgaubdavo stiebelį, tuo įgaudama efektyvesnę, aerodinamiškai geresnę formą.[6]
Šie išradimai buvo svarbios pakopos tobulinant graižtvinius šautuvus, o kulkos – Minjė kulkos pirmtakės. Delvinis irgi prisidėjo prie šios raidos.
Kiti išradimai
Delvinis taip pat išrado keletą gelbėjimo įtaisų. Išleido veikalą „Exposé d'un nouveau système d'armement pour l'infanterie“ (1836 m.).
↑Delvinis ėmė eksperimentuoti su pailgintomis kulkomis dar 1830 m. Jis sukonstravo kūgiškai cilindrinę kulką su įduba dugnelyje, kuri išsiplečia, kad standžiai tilptų vamzdyje.[www.britannica.com/EBchecked/topic/156901/Henri-Gustave-Delvigne]
