Hardžio-Veinbergo dėsnis – populiacinės genetikos dėsnis, taip pavadintas jo atradėjų Godfrey Harold Hardy ir Wilhelm Weinberg garbei. Dėsnis teigia, kad alelių dažnis genotipe, apskaičiuojamas pagal lygtį ${\displaystyle p^{2}+2pq+q^{2}}$, nesikeis kitose lytiškai besidauginančios populiacijos kartose, kol išpildomos šios sąlygos:

1. Mutacijos nevyksta: alelių pokyčių nėra, arba vienos krypties pokyčius atsveria kitos krypties pokyčiai.
2. Nėra genų migracijos.
3. Poravimasis vyksta atsitiktinai.
4. Nėra genų dreifo.
5. Nėra atrankos: jokia atrankos jėga nepalaiko vieno genotipo labiau už kitus.

Svarbiausia šio dėsnio išvada yra ta, kad kai alelis yra retas, heterozigotų (2pq) būna daug daugiau negu homozigotų (q²).^[1]