Hakai (hak.Hak-kâ, kin. 客家, pinyin: Kèjiā) – viena iš Kinijos tautų, laikoma šalyje vyraujančios hanių tautos subgrupe. Ši tauta gyvena Kinijos pietvakarinėse Guangdongo, Fudziano, Dziangsi provincijose. Hakų kalba yra penktasis pagal populiarumą dialektas Kinijoje. Apie 7 % kinų save priskiria hakams. Ši tauta kartais vadinama Kinijos žydais, kadangi daug migravo pačioje Kinijoje, pasižymėjo verslumu. Šiuo metu turi aktyvią ir gana gausią diasporą, išsibarsčiusią po daugelį pasaulio šalių, daug emigravusių hakų gyvena Pietryčių Azijos šalyse.
Istorija
Hakų istorija pažymėta intensyviomis migracijomis: per daugiau nei 2000 metų trunkančią tautos istoriją, jie beveik nuolat keitė gyvenamas teritorijas. Į Kinijos pietvakarius hakai, kaip manoma, palaipsniui judėdami į pietus, atsikėlė iš Kinijos Centrinių lygumų.
Hakų migraciją Kinijos viduje lėmė daugiausia politiniai neramumai, buvo traukiamasi bėgant nuo iš Šiaurės Kiniją puolusių klajoklių tautų. Paskutiniais šimtmečiais migraciją skatino gyventojų skaičiaus augimas bei ekonominės priežastys, ieškant geresnių pragyvenimo sąlygų ir bandant įsitvirtinti įvairiose kitose šalyse.
Pirmą kartą „Hakka“ vardas paminėtas Kinijos Song dinastijos laikotarpiu, jo originali reikšmė – „svečiai“, kadangi hakai, persikeldami, visada kurdavosi kitų tautų apgyvendintose teritorijose. Dėl to gyveno nuolat pasiruošę kovoti dėl gyvenamosios teritorijos, dažnai konfliktuodavo su kitomis tautomis, bei ir tarpusavyje tarp atskirų klanų. Žymaus Kinijos istorijoje Taipingų sukilimo vadovai taip pat buvo daugiausia hakų kilmės.
1777 metais, hakų kilmės emigrantai dabartinėje IndonezijosVakarų Kalimantano provincijoje, buvo sukūrę savo valstybę, kuri buvo pavadinta Lan Fang respublika, ji gyvavo iki 1884-ųjų, kol jos egzistavimą galutinai nutraukė olandų vykdyta kolonizacija. Kaip kitos Azijos valstybės, Lan Fang respublika, mokėjo duoklę Kinijos imperatoriui. Teigiama, kad didelė dalis išsikėlusių iš Lan Fang kinų, tarp jų ir daug hakų, vėliau įkūrė kitą valstybę – Singapūrą.
Kalba
Hakka kalbos paplitimas Kinijoje
Hakka kalba priskiriama Kinų-tibetiečių kalbų šeimai. Ši kalba Kinijos Liaudies respublikoje oficialiai laikoma hanių kalbos dialektu, vis dėlto, turi daug skirtumų su bendrine kalba, bei kitų Kinijos tautų kalbomis. Labiausiai jai artimos Še ir Miao kalbos. Dėl migracijų ir tautos išsibarstymo atskirose teritorijose ji išsivystė į daugelį dialektų, nors šiais laikais hakų, daugiausia emigrantų, iniciatyva ją stengiamasi sunorminti.
Hakų kalbai būdingi kai kurie senosios kinų kalbos bruožai, vartojama daugiau priebalsių nei bendrinėje kinų kalboje, atskiruose dialektuose aptinkama iki šešių tonų (bendrinėje kinų kalboje yra keturi tonai). Raštui tradiciškai naudojami kiniški rašmenys arba, stengiantis užrašyti ne tik prasmę, bet ir originalų tarimą, lotynų abėcėlė.
Kultūra
Hakų kultūrai daugiausia įtakos padarė tautos gyvenimo būdas, kuris pasižymėjo dažnu migravimu, bei įsikūrimu išgyvenimui gana priešiškose teritorijose, tai lėmė ir jų gyvenamųjų namų, panašių į tvirtoves savitumą. Moters vaidmuo šeimoje buvo daug svarbesnis negu kitų hanių tautų. Tradiciniai rūbai nepasižymėjo dekoratyvumu: vyravo juoda spalva, su negausiais siuvinėjimais, būdingos tradicinės skrybėlės, nupintos iš vytelių ir apsiūtos juodo audinio juosta. Maistas taip pat buvo paprastas, daug konservuotų, džiovintų produktų, pritaikytų vartoti kelionių metu. Hakai nebuvo maloniai priimami teritorijose, į kurias atsikeldavo, jie buvo laikomi vargšais, neišsilavinusiais ir netokiais kultūringais, todėl nuolat kovojo su kitomis tautomis, bei netgi tarp savų klanų dėl žemės. Dėl to, kaip teigiama išsivystė hakų užsispyręs charakteris, jie nevengia sunkiai dirbti, pasižymi verslumu. Todėl moderniais laikais tarp hakų kilmės žmonių daug politinių lyderių ar žymių asmenybių. Šeimų arba klanų svarbą hakų kultūroje ir jų uždarumą parodo ir tradiciniai namai-tvirtovės, vadinami tulou, kuriuose jie kurdavosi. Iki šių dienų hakai laikomi viena iš konservatyviausių kinų tautų, kurie stengiasi išlaikyti savo savitą kultūrą.
Architektūra
Tulou vidinis kiemas
Vienas įdomiausių tradicinės hakų kultūros aspektų yra jų gyvenamieji pastatai-įtvirtinimai Tulou, jų pavadinimas reiškia „žemės tvirtovės“. Nors panašaus tipo pastatai pradėti statyti jau seniau, jų koncepcija galutinai susiformavo XVII a. Tai dažniausiai apvalios formos kelių aukštų gyvenamieji ir kartu gynybiniai statiniai, pasižymintis simetrišku planu, su vidiniu kiemu. Tulou kurdavosi tos pačios šeimos, ar tiksliau klano, nariai. Atskirų šeimų, dabartine prasme, viename tulou galėjo gyventi net iki šimto. Šeimų gyvenamosios patalpos buvo išdėstytos koncentriškai apie vidinį kiemą. Viena šeima turėjo apie 2-3 kambarius: įėjus pirmame aukšte, į kitus kambarius buvo patenkama lipant laiptais. Visas bendruomeninis gyvenimas, valgio gaminimas, svečių priėmimas, religiniai ritualai vykdavo bendrame kieme, kuriame dar galėjo būti atitinkamos paskirties pastatų.
Nors daug tulou yra vis dar gyvenami, moderniais laikais, ši tradicinės architektūros forma nyksta, kadangi tokie gynybiniai įtvirtinimai nebetenka prasmės, keičiasi žmonių gyvenimo būdas. Tulou, esantys Fudziano provincijoje, buvo įtraukti į UNESCOpasaulio paveldo sąrašus 2008 metais.
Moterų padėtis
hakų moteris, dėvinti tradicinę skrybėlę
Hakų tautos moterys užėmė kiek kitokią socialinę padėtį nei kitų Kinijos tautų, jiems nuolat persikeliant ir kuriantis priešiškose teritorijose, buvo svarbu, kad moterys galėtų rūpintis namais ir ūkiu, kol vyrai užsiėmę tolimesnių išvykų ar migracijos planavimu bei gynyba, išvykę dirbti į kitas šalis. Todėl hakų tautos moterys niekada nepraktikavo pėdų rišimo, tai yra pėdų deformavimo, siekiant kad moteris turėtų mažas pėdas, tai moterims labai apsunkindavo vaikščiojimą, kas hakams buvo nepriimtina. Taip pat ir namų erdvėje, kitaip nei kitų kinų tautų praktikoje, nepastebėta jokio moterų erdvės išskyrimo ar apribojimo.
Muzika
Kitas išskirtinis hakų tradicinės kultūros elementas yra tradicinės dainos, vadinamos hakų kalvų dainomis. Jos pasižymi nesudėtinga melodija, bet įvairios tematikos dainų tekstais, nuo meilės baladžių, kuriose vyrai ir moterys pakaitomis dainuoja po posmelį pagyrimų vienas kitam, dažnai ir improvizuodami, iki tautos istorijos ar kasdienių gyvenimo darbų apdainavimo. Šios dainos, teigiama, buvo naudojamos ir bendravimui tarp atskirų hakų gyvenamų pastatų – tulou, kadangi išdainuoti žodžiai toliau sklisdavo. Iki šių dienų hakų tarpe yra populiaru susibūrimuose dainuoti šias tradicines dainas.
Virtuvė
Hakų tradicinė virtuvė buvo suderinta su jų klajoklišku gyvenimo būdu, joje daug konservuotų, saulėje džiovintų ar fermentuotų produktų, mėsa vartota ne dažnai, švenčių metu arba atliekant ritualines apeigas atitinkamomis mėnesio dienomis. Kadangi hakai daugiausia buvo įsikūrę kalnuotose vietovėse, ryžių vartota ne itin daug, juos papildydavo saldžios bulvės ir kitos daržovės. Gaminant, stengiamasi išlaikyti natūralų patiekalų skonį, atitinkamai pagal sezoną gaminami patiekalai iš šviežių produktų.
Hakų patiekalai apibūdinami kaip sūrūs ir riebūs. Druska padėdavo ilgiau išlaikyti maistą, o riebus maistas buvo reikalingas, kadangi sunkiai dirbantys hakai turėjo gauti daugiau energijos iš maisto.
Valgymas susietas su įvairiais ritualais: prie stalo sėdama atitinkama tvarka, tik tam tikri šeimos nariai patiekia maistą ir pilsto gėrimus. Egzistuoja ir daug prietarų, nelaimę neša įsmeigti valgymo lazdeles į ryžių dubenį, sudaužyti aliejaus indą, nėščioms moterims drausta valgyti vėžlio mėsą.
Diaspora
Daug Hakka kinų, ypač vėlesniais laikais, migravo už Kinijos ribų. Gausios hakų kilmės kinų mažumos gyvena Taivane, Tailande, Malaizijoje, Indonezijoje, Singapūre, ir kitose Pietryčių Azijos šalyse, hakai migruodami kūrėsi Afrikoje, Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Daug migravusių hakų stengiasi išlaikyti savo tapatybę ir ryšius tarpusavyje, buriasi į asociacijas, rengia įvairiose šalyse gyvenančių hakų susitikimus, stengiamasi išsaugoti tradicijas, kalbą.
