Guilino kalvos (kin. 象鼻山, pinyin: Xiàngbí Shān) − stačių ir siaurų kalvų grupės pietų Kinijoje prie Lidziango upės, Guilino miesto aplinkėse. Aukščiausia yra Didžiojo Vainiko kalva − jos aukštis 120 m. Pasaulio paveldo objektas nuo 2014 m. (žr. Pietų Kinijos karstiniai dariniai).
Guilino kalvų teritorija garsėja savo nuostabiu kraštovaizdžiu: keistomis klinčių kalvomis, dėl kurių ji yra viena labiausiai gražiausių Kinijos vietų. Šie klinčių bokštai iškyla 120 km atkarpoje ties Lidziango upės krantais, tarp lygių ryžių laukų.
Maždaug prieš 300 mln. metų šioje vietoje plytėjo vandenynas, tačiau jo dugną judanti Žemės platforma išstūmė virš jūros lygio. Stori klinčių sluoksniai tapo neapsaugoti nuo vėjo, bangų ir tik tvirčiausia jų dalis išliko kaip uolų kauburiai − šie dariniai žinomi kaip karstiniai bokštai.
Dėl savo keistų formų kalvos gavo vaizdingus pavadinimus: Penki Tigrai, gaudantys ožką, Lipantis Vėžlys, Kupranugario arba Ąsočio kalva, Dramblio Straublio kalva, Septynių Žvaigždžių kalva. Kupranugario kalva atrodo labai panaši į sėdintį kupranugarį, kad galima pamanyti, jog jis iškaltas iš uolos. Tačiau pažiūrėjus kitu kampu, ši kalva taip pat primena didžiulį vyno ąsotį, todėl ji taip pat vadinama Ąsočio kalva. Parko Gėlių tilto, pastatyto 1540 m. arkos, atsispindėdamos vandenyje, sudaro ratą. Nuo šio tilto viršaus atsiveria labai gražus vaizdas į apylinkes.
Legenda
Pasak legendos, Dramblio Straublio kalva, stūksanti prie Lidziango upės, kažkada buvęs dramblys, kuriuo Dangaus valdovas keliavęs po Pietų Kiniją. Kartą dramblys susirgęs, o Guilino valstietis jį išgydęs. Atsidėkodamas dramblys padėjęs jam apdirbti laukus, tačiau Dangaus valdovas labai užsirūstinęs ir pavertęs gyvūną akmeniu. Kalvos apačioje dramblio „straublys“ paniręs į vandenį, sudarydamas tarsi perėją po arka. Jis vadinamas Mėnuliu vandens arkoje, nes atsispindi vandenyje kaip mėnulio pilnatis.
.jpg)
