Prasideda netoli Lietuvos ir Baltarusijosvalstybės sienos, Gudų girioje telkšančiame ežere, vadinamame tuo pačiu – Grūdos vardu. Tai lygumų upė, ramiai kilpuojanti ir neskubriai nešanti savo vandenis per Dainavos lygumą. Puvočiuose įteka į Merkį. Dėl smėlėto grunto ir augančių miškų šio rajono upės pasižymi vandens skaidrumu ir vėsumu. Kadangi jos daugiausia maitinamos požeminių šaltinių, todėl ne kiekvieną žiemą upės užšąla. O ir dažną sausą vasarą jos išlieka gana vandeningos ir praplaukiamos.
Grūda buvo patvenkta dvejose vietose: Kabelių žuvininkystės tvenkinys (nuo 1977 m., 11 ha, 32 km nuo žiočių) ir tvenkinys netoli Kašėtų (nuo 1974 m., 10 ha, 4 km nuo žiočių)[1]. Dabar yra Grybaulios tvenkinys (28,5 km nuo žiočių) bei ant bevardžio intako sudarytas Kabelių tvenkinys (35,9 km nuo žiočių).
Pasigrožėti Grūda galima keliaujant Zackagirio pažintiniu taku Marcinkonyse. Galima pasigrožėti Grūdos kilpomis, kurios susisukusios lyg siūlai. Toje vietoje, kur Grūda įteka į Merkį, galima pagauti kiršlių (Thymallus thymallus), nes toje vietoje pasmarkėjusi srovė ir didelį vandens temperatūrų skirtumai.
„Jei ne Merkys, Grūda, Skroblus, Puvočiai nebūtų tokie gražūs ir meilūs. Tos upelės – kaimų papuošalas.“ – rašė garsi lietuvių tautosakos rinkėja Rožė Sabaliauskienė, kuri gyveno Puvočių kaime.
Etimologija
Upėvardis siejamas su slavizmu grudas iš blrs.груд „neapsemiama pakiluma šlapynėje“ (taip pat plg. lenk.gruda „grindys, grindinys“, ukr.груд „kalvelė tarp pelkių, sausa vieta pelkynėje“).[2] Kita vertus, gali būti susijęs su liet.grū́sti (grū́da) 'kišti, dėti, kimšti, murdyti; veržtis, vykti, lįsti, lipti; triukšmauti, belstis, šėlti, trankytis'.[3]
Galerija
Grūda nuo Šaudzyklos kalno
Grūda nuo Šaudzyklos kalno vasarą
Grūda ties Darželiais
Grūdos aukštupys netoli Kabelių
Grūda giriose, nuo senojo Musteikos–Margionių kelio tilto