Gobelenas (pranc. gobelin) – rankų darbo unikalus austinis sieninis kilimas. Paprastai gobelenas audžiamas paprastos konstrukcijos vertikaliomis ar horizontaliomis staklėmis-rėmais. Metmenys ir ataudai dažniausiai būna iš suktų vilnonių, rečiau – šilkinių siūlų.

Gobelenu taip pat vadinami mechaninėmis audimo staklėmis išausti masinės gamybos žakardiniai dekoratyviniai specialios struktūros audiniai, kuriuose yra mažai (iki keliolikos) spalvų.^[1]

Stipriai įtempti matmenys perpinami drobiniu pynimu trumpomis spalvotų ataudų atkarpomis pagal iš anksto sukurtą piešinį – vadinamąjį kartoną (it. cartone < carta – popierius). Skirtingai nei paprastų audinių, gobeleno ataudai nėra ištisi. Kadangi gobeleno metmenys paprastai būna retesni ir storesni už ataudus, audinio paviršiuje matyti ryškūs, kaip ripsinio audinio, išilginiai ranteliai. Būna iki kelių tūkstančių atspalvių ataudų.

Rankiniam gobeleno audimui reikia didelio audėjų meistriškumo, kruopštumo ir meninės nuovokos: vienas audėjas per metus išaudžia 1–3 m² plotą. Platų gobeleną gali austi keletas audėjų vienu metu.

Gobelenai austi jau senovės Persijoje, Mesopotamijoje, Bizantijoje. XII a. Vakarų Europoje pradėti austi kilimai, kurių struktūra panaši į gobeleno. XIV–XVI a. gobeleno tipo audiniais garsėjo Paryžius, Arasas, Briuselis. 1662 m. įsteigus Karališkąją gobelenų manufaktūrą (pranc. Manufacture royale des Gobelins), plečiant XV a. įkurtas meistrų Gobelenų šeimos dirbtuves, gobeleno gamyba ištobulėjo. Dailininkai Rafaelis, Rubensas, Šarlis Lebrenas yra sukūrę kartonų gobelenams. Kurį laiką buvusi pamiršta, XX a. antrojoje pusėje gobeleno gamyba vėl atgijo.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a. gobelenai buvo gaminami Radvilų manufaktūroje Koreličiuose ir Oginskių – Slanime (dabartinė Baltarusija). Lietuvoje po I pasaulinio karo gobeleno tipo audiniai buvo audžiami „Marginių“ ir „Dailės“ kooperatyvų tekstilės dirbtuvėse.