| Giedrė Riškutė
|
| Gimė
|
1952 m. rugsėjo 17 d. (72 metai)
Vilnius
|
| Sutuoktinis (-ė)
|
Algis Kariniauskas
|
|
|
| Veikla
|
dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja
|
| Organizacijos
|
1978–1991 m. Kauno valstybinis muzikinis teatras; 1990–2003 m. – galerija „P&S“ Vokietijoje; nuo 1999 m. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija. Nuo 2008 m. Dailės katedra.
|
| Pareigos
|
scenografė, dėstytoja, katedros vedėja, profesorė
|
|
|
| Alma mater
|
Vilniaus dailės akademija
|
Giedrė Riškutė – Kariniauskienė g . 1952 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje) – dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja.[1][2][3]
Biografija
Giedrė Riškutė gimė 1952 rugsėjo 17 d. Vilniuje. 1978 m. baigė scenografiją ir tapybą Lietuvos Valstybiniame dailės institute. 1978–1991 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dailininke-statytoja. 1990–2003 m. – galerijoje „P&S“ Vokietijoje. Nuo 1999 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 2008 m. Dailės katedros vedėja, profesorė.
Nuo 1983 m. Giedrė Riškutė yra Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 1979 m. – Lietuvos teatro sąjungos narė.
Kūryba
Giedrė Riškutė 1980 m., 1997 m. ir 1999 m. festivalių „Teatrai vaikams“ laureatė. Dailininkė sukūrė scenografiją ir kostiumus 45 teatrų pastatymams. Tarp jų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – Bendžamino Briteno operai vaikams „Statykime operą!“, 1979 m.; Franco Leharo operetei „Grafas Liuksemburgas“, 1985 m.; G. C. Menočio „Gelbėkite, globuliečiai!“, 1986 m.; Džuzepės Verdžio operai „Rigoletas“ 1991 m.; Sergejaus Prokofjevo baletui „Pelenė“, 1997 m. ir Piotro Čaikovskio baletui „Spragtukas“ 1999 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dalyvavo B. Pavlovskio baleto „Snieguolė ir septyni nykštukai“, 1988 m. ir Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ 2005 m. ir 2006 m. pastatymuose.
Giedrė Riškutė 1994 m. ir 1998 m. rengtų Lietuvos dainų švenčių, 2005 m. tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ ir 2009 m. vykusios Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ scenografė.
Kūrybai įtakos turėjo XX amžiaus pradžios modernistai C. Monet, M. Utrillo, P. Bonnard’as, V. Kandinskis bei V. Vizgirdos tapyba. Nutapė neryškaus kolorito abstrakčių kompozicijų, tokių kaip „Pavasario link…“, 1996 m.; „Prošvaistė“, 2000 m.; „Ten, kur šviesu“, 2008 m.; „Tenais toli“ 2009 m., „Ties mėlyna riba“, 2010 m. ir kt.
Nuo 1977 surengė daugiau kaip 20 individualių parodų Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Dalyvauja parodose, tarptautiniuose simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Ukrainoje). Kuravo parodas: „Didžioji lietuvių scena“, 2000 m.; „Lietuvių kūryba svetur“, 2001 m.
Giedrė Riškutės kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
Nuorodos
Šaltiniai
- ↑ Giedrė Riškutė, Visuotinė Lietuvių Enciklopedija, www.vle.lt [1]
- ↑ Giedrė Riškutė, Lietuvos dailininkų sąjunga, www.ldsajunga.lt [2]
- ↑ Riškutė-Kariniauskienė Giedrė, Vytauto Didžiojo Universitetas, Research Management System, CRIS, www.vdu.lt[3] Archyvuota kopija 2021-10-23 iš Wayback Machine projekto.