Giedrius Subačius (g. 1960 m. balandžio 26 d. Kaune) – lietuvių kalbininkas, filologijos mokslų habilituoto daktaras, Lietuvių kalbos instituto direktorius.^[1]

Mokslinės veiklos pagrindinės sritys: senieji Lietuvos raštai, istorinė sociolingvistika, tekstologija, Europos bendrinių kalbų istorija.

1967 m. G. Subačius pradėjo mokytis Kauno 31-ąją vidurinėje mokykloje, kurią 1978 m. baigė. 1978 m. jis įstojo ir 1983 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Baigus universitetą Zigmo Zinkevičiaus iniciatyva ir dėka (tuometinis Lietuvių kalbos katedros vedėjas) Giedrius Subačius buvo įdarbintas universiteto leistame „Mūsų kalbos“ žurnale (red. Aldonas Pupkis) vyr. laborantu. Lygia greta jis gavo valandų dėstyti. Dėstė Lietuvių kalbą rusakalbiams, kartais ir kalbos kultūrą.

1984 m. Giedrius Subačius įstojo į VU stacionarinę aspirantūrą. Vadovaujamas Jono Palionio parašė disertaciją „Didysis rankraštinis S. Daukanto lenkų-lietuvių kalbų žodynas“, kurią 1988 m. gruodžio 13 d. apgynė VU Mokslinėje taryboje, už kurią jam buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. šį disertacija buvo nostrifikuota LR Filologijos mokslų daktaro vardu.

1999 m. liepos 7 d. Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų mokslinėje taryboje kaip habilitacinį darbą apgynė monografiją „Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia“ ir jam buvo suteiktas filologijos mokslų habilituoto daktaro vardas.

Iki 1992 m. dirbo Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedroje. Nuo 1992 m. su pertraukomis buvo vyresnysis mokslo darbuotojas Lietuvių kalbos institute, o nuo 1999 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas.

1989–1990 m. dar dėstė Poznanės ir Varšuvos universitetuose.

1994 m. pradėjo dirbti Ilinojaus universitete asistentu profesoriumi, o 2001 m. ten pat tapo asocijuotu profesoriumi.

1999 m. įkūrė „Archivum Lithuanicum“ žurnalą ir nuo to laiko eina redaktoriaus pareigas.

1995 m. apdovanotas S. Daukanto premija, 1999 m. – K. Būgos premija.