Žoržas Perekas (Georges Perec , g. 1936 m. kovo 7 d. – m. 1982 m. kovo 3 d.) – Prancūzijos žydas rašytojas, filmų kūrėjas, eseistas. Jis taip pat buvo ir matematikų bei rašytojų kūrybinės grupės Oulipo narys.
Biografija
![]()
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
|
Georges Perec buvo vienintelis sūnus Icek Judko ir Cyrla (Schulewicz) Peretz’ų šeimoje. Jo tėvai buvo Lenkijos žydai, 1920 m. emigravę į Prancūziją ir apsigyvenę Paryžiuje, darbininkų rajone. Perec’o tolimas giminė I. L. Peretz taip pat buvo rašytojas, rašęs jidiš kalba.
Perec‘o tėvas Icek kovojo II pasauliniame kare prancūzų pusėje ir 1940 m. sužeistas mirė. Rašytojo mama Cyrla žuvo koncentracijos stovykloje, greičiausiai Aušvice. Šešerių metų Georges‘ą Perec‘ą savo globon paėmė tetos šeima, o 1945 m. jis jau buvo oficialiai įvaikintas.
Sorbonoje studijuodamas istoriją ir sociologiją Georges Perec‘as pradėjo rašyti tekstus žurnalui La Nouvelle Revue Française.
1958-59 m. rašytojas tarnavo armijoje ir susipažino su būsima žmona Paulette Petras. Jie susituokė ir vienerius metus gyveno Tunise , Sfakso mieste, mat tenai Paulette dirbo mokytoja.
Vėliau Perec‘as prisijungė prie Oulipo grupės. Tai buvo matematikų ir rašytojų susivienijimas. Grupė siekė surasti naujas formas ir struktūras, kurias savo tekstuose galėtų panaudoti rašytojai. Be Georges Perec‘o, Oulipo priklausė kitas žinomas rašytojas Italo Calvino. Pastarajam Georges Perec skyrė savo kūrinį „Šimtas keturiasdešimt trys nepagražinti atvirukai“. Tekstą sudarė 143 užrašai kitoje atvirukų pusėje, tokie kaip „Įsirengėme stovyklą netoli Ajaccio. Oras geras. Skaniai valgome. Aš nudegiau saulėje. Myliu“ ir pan.
Didelę įtaką Georges Perec‘ui padarė vienas Oulipo grupės įkūrėjų prancūzų rašytojas Raymond Queneau. Jam Perec‘as skyrė savo žymiausią kūrinį – romaną La Vie mode d’emploi (“Gyvenimas: naudotojo gidas”).
Perec‘as kartu su Eugen Helmle ir Philippe Drogoz pradėjo statyti radijo pjeses. 1973 m. jis sukūrė pirmąjį savo filmą Un homme qui dort („Žmogus kuris miega“). Šis filmas 1974 m. laimėjo Jean Virgo apdovanojimą.
Georges Perec taip pat kūrė kryžiažodžius naujienų žurnalui Le Point.
Knyga La Vie mode d‘emploi atnešė Georges Perc‘ui pripažinimą. Jis laimėjo Medičių prizą ir pagaliau galėjo tapti rašytoju pagal profesiją. Perec‘as persikėlė į Australiją, kad ten galėtų gyventi ir toliau dirbti. Tačiau 1981 m. sugrįžus į Prancūziją smarkiai pablogėjo jo sveikata. Pasirodė, kad nuolatinis rūkymas sukėlė rašytojui plaučių vėžį. 1982 m. Georges Perec‘as nuo jo ir mirė.
Kūrybos bruožai
Dauguma Georges Perec’o tekstų – žodžių žaidimai ir įvairiausi sąrašai. Juose jaučiamas nuolatinis troškimas klasifikuoti, skirstyti. Tačiau, nepaisant iš pažiūros sauso stiliaus, Perec’o novelėse tvyro keista melancholija.
Pirmasis Perec’o romanas Les Choses (Daiktai) buvo apdovanotas Prix Renaudot premija.
La Vie mode d'emploi atnešė rašytojui Medičių prizą. Ši knyga – 600 puslapių ir 99 skyriai, smulkiai nusakantys vieną namą, jo gyventojus bei jų pasaulį.
Cantatrix Sopranica L. – Perec’o "mokslinis straipsnis". Čia Perec’as nagrinėja "šaukimo efektą", kuris ištinka operos sopranus, kai į juos mėtomi sugedę pomidorai.
Georges Perec praktikavo "apribotą rašymą". 1969 m. jis parašė 300 puslapių romaną La disparition ("Išnykimas"), kuriame nė sykio nepavartojo raidės e.
1972 m. Perec’as, pamėginęs priešingą variantą, išleido knygą Les revenentes ("Šmėklos"). Vienintelė balsė, naudota visoje knygoje, buvo e.
Georges Perec asociacija
Georges Perec asociacija Paryžiuje [1] Archyvuota kopija 2006-06-15 iš Wayback Machine projekto. saugo šio autoriaus darbus, organizuoja seminarus, norinčius prileidžia prie Georges Perec raštų archyvo, dusyk per metus leidžia naujienų laikraštėlį.
Kūrinių sąrašas
| Pasirodė
|
Originalus pavadinimas
|
| 1965
|
Les Choses: Une histoire des années soixante (Paris: René Juillard, 1965)
|
| 1966
|
Quel petit vélo à guidon chromé au fond de la cour? (Paris: Denoël, 1966)
|
| 1967
|
Un homme qui dort (Paris: Denoël, 1967)
|
| 1969
|
La Disparition (Paris: Denoël, 1969
|
| 1969
|
Petit traité invitant à la découverte de l’art subtil du go, parašyta kartu su Pierre Lusson ir Jacques Roubaud (Paris: Christian Bourgois, 1969)
|
| 1972
|
Les Revenentes, (Paris: Editions Julliard, 1972)
|
| 1972
|
Die Maschine, (Stuttgart: Reclam, 1972)
|
| 1973
|
La Boutique obscure: 124 rêves, (Paris: Denoël, 1973)
|
| 1974
|
Espèces d’espaces (Paris: Galilée 1974)
|
| 1974
|
Ulcérations, (Bibliothèque oulipienne, 1974)
|
| 1975
|
W ou le souvenir d’enfance (Paris: Denoël, 1975)
|
| 1975
|
Tentative d’épuisement d’un lieu parisien (Paris: Christian Bourgois, 1975)
|
| 1976
|
Alphabets illust. by Dado (Paris: Galilée, 1976)
|
| 1978
|
Je me souviens, (Paris: Hachette, 1978)
|
| 1978
|
La Vie mode d’emploi (Paris: Hachette, 1978)
|
| 1979
|
Les mots croisés, (Mazarine, 1979)
|
| 1979
|
Un cabinet d’amateur, (Balland, 1979)
|
| 1979
|
filmo scenarijus: Alftred et Marie, 1979
|
| 1980
|
eilėraščių knyga: La Clôture et autres poèmes, (Paris: Hachette, 1980)
|
| 1980
|
Récits d’Ellis Island: Histoires d’errance et d’espoir, (INA/Éditions du Sorbier, 1980)
|
| 1981
|
Théâtre I, (Paris: Hachette, 1981)
|
| 1982
|
Epithalames, (Bibliothèque oulipienne, 1982)
|
| 1982
|
Catherine Binet’s Les Jeux de la Comtesse Dolingen de Gratz, 1980-82
|
| 1985
|
Penser Classer (Paris: Hachette, 1985)
|
| 1986
|
Les mots croisés II, (P. O.L.-Mazarine, 1986)
|
| 1989
|
53 Jours, nebaigtas romanas (Pari: P. O.L., 1989)
|
| 1989
|
L’infra-ordinaire (Paris: Seuil, 1989)
|
| 1989
|
Voeux, (Paris: Seuil, 1989)
|
| 1990
|
Je suis né, (Paris: Seuil, 1990)
|
| 1991
|
Cantatrix sopranica L. et aitres écrits scientifiques, (Paris: Seuil, 1991)
|
| 1992
|
L. G.: Une aventure des années soixante, (Paris: Seuil, 1992)
|
| 1993
|
Le Voyage d’hiver, 1993 (Paris: Seuil, 1993)
|
| 1994
|
Beaux présents belles absentes, (Paris: Seuil, 1994)
|
| 1999
|
Jeux intéressants (Zulma, 1999)
|
| 1999
|
Nouveaux jeux intéressants (Zulma, 1999)
|
| 2003
|
Entretiens et conférences (2 tomų leidinys, Joseph K., 2003)
|
Filmai
- Un Homme qui dort – (1973, su Bernard Queysanne)
- Les Lieux d’une fugue – (1975)
- Ellis Island (televizijos filmas, su Robert Bober)
Nuorodos
