Gelta

Gelta

Kasos vėžio sukelta odos gelta
ICD-10R17
ICD-9782.4
LigųDB7038

Gelta (lot. icterus) – tai audinių pageltimas nuo ištirpusio bilirubino arba padidėjusio tulžies pigmento kiekio kraujyje ir audinių skysčiuose.[1] Audiniai pagelsta, kai šio pigmento daugiau gaminasi arba sutrinka jo išskyrimas todėl jo padaugėja kraujyje (hyperbilirubinemija).

Ligos priežastys: tulžies latakų užsikimšimas; kepenų ligos; intensyvus raudonųjų kraujo kūnelių irimas; amfetamino vartojimas intraveniniu būdu.

Požymiai: apetito stoka, tamsus, drumstas šlapimas; niežulys; maudimas dešinėje pašonėje; pykinimas; šviesios išmatos; akių odenos pageltimas; sąnarių skausmas; bendras silpnumas; karščiavimas. Kai prasideda gelta, oda, akių odena, gleivinė, vidaus organai, arterijų siena, skysčiai ir ypač nebegyvi audiniai dažosi geltonai (su žalsvu atspalviu).

Klasifikacija ir mechanizmas

Geltos klasifikuoti keliais aspektais:[2]

  • Pagal geltos tipą:
  • Pagal pagrindinio sutrikimo anatominę klasifikaciją:
    • prehepatinė (ikikepeninė);
    • hepatinė (kepeninė);
    • subhepatinė (pokepeninė);
  • Pagal hiperglobulinemijos tipą:
    • vyrauja nekonjuguotas (netiesioginis) bilirubinas;
    • vyrauja konjuguotas (tiesioginis) bilirubinas;
  • Pagal patogenezinį mechanizmą, t. y. fiziologinio bilirubino metabolizmo etapo sutrikimą. Šiuo atveju galima išskirti dvi grupes:
    • gelta su nekonjuguoto tipo hiperbilirubinemija dėl bilirubino perprodukcijos, sutrikusių adsorbcijos bei transporto hepatocituose ir konjugacijos.
    • gelta su konjuguoto tipo hiperbilirubinemija dėl sutrikusio interhepatinio ar ekstrahepatinio tulžies išskyrimo (cholestasis). Cholestazė apibrėžiama ne tik kaip bilirubino, bet ir kaip kitų tirpių tulžies komponentų susilaikymas ir patekimas į kraują.

Šaltiniai

  1. Arvydas Ambrozaitisgelta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. Gelta, imunitetas.lt

Nuorodos