Gelta (lot. icterus) – tai audinių pageltimas nuo ištirpusio bilirubino arba padidėjusio tulžies pigmento kiekio kraujyje ir audinių skysčiuose.[1] Audiniai pagelsta, kai šio pigmento daugiau gaminasi arba sutrinka jo išskyrimas todėl jo padaugėja kraujyje (hyperbilirubinemija).
Ligos priežastys: tulžies latakų užsikimšimas; kepenų ligos; intensyvus raudonųjų kraujo kūnelių irimas; amfetamino vartojimas intraveniniu būdu.
Požymiai: apetito stoka, tamsus, drumstas šlapimas; niežulys; maudimas dešinėje pašonėje; pykinimas; šviesios išmatos; akių odenos pageltimas; sąnarių skausmas; bendras silpnumas; karščiavimas. Kai prasideda gelta, oda, akių odena, gleivinė, vidaus organai, arterijų siena, skysčiai ir ypač nebegyvi audiniai dažosi geltonai (su žalsvu atspalviu).
Klasifikacija ir mechanizmas
Geltos klasifikuoti keliais aspektais:[2]
- Pagal geltos tipą:
- Pagal pagrindinio sutrikimo anatominę klasifikaciją:
- prehepatinė (ikikepeninė);
- hepatinė (kepeninė);
- subhepatinė (pokepeninė);
- Pagal hiperglobulinemijos tipą:
- vyrauja nekonjuguotas (netiesioginis) bilirubinas;
- vyrauja konjuguotas (tiesioginis) bilirubinas;
- Pagal patogenezinį mechanizmą, t. y. fiziologinio bilirubino metabolizmo etapo sutrikimą. Šiuo atveju galima išskirti dvi grupes:
- gelta su nekonjuguoto tipo hiperbilirubinemija dėl bilirubino perprodukcijos, sutrikusių adsorbcijos bei transporto hepatocituose ir konjugacijos.
- gelta su konjuguoto tipo hiperbilirubinemija dėl sutrikusio interhepatinio ar ekstrahepatinio tulžies išskyrimo (cholestasis). Cholestazė apibrėžiama ne tik kaip bilirubino, bet ir kaip kitų tirpių tulžies komponentų susilaikymas ir patekimas į kraują.
Šaltiniai
Nuorodos
