Ganga arba Gangas (beng. গঙ্গা, hind.गंगा, skr.गङ्गा = IAST: Gaṅgā) – viena didžiųjų Azijos upių, teka Indijoje ir Bangladeše Jos ilgis – 2525 km.[1], baseinas apima 907 tūkst. km² plotą.
Geografija
Prasideda Himalajuose keletu ištakų: pagrindiniai srautai atiteka iš Gangotrės ledyno, kur prasideda Bhagirathė, bei iš Badrinatho apylinkių, iš kur atiteka Alaknanda. Nuo Bhagirathės ir Alaknandos santakos ties Devprajagu upė vadinama Ganga. Toliau teka daugiausia rytų–pietryčių kryptimi derlinga ir labai tankiai apgyvendinta Indo–Gangos lyguma, įteka į Bengalijos įlanką, sudarydama bendrą deltą kartu su Meghna ir Brahmaputra.
Upės režimas musoninis, vasarą dažni potvyniai (vandens lygis vietomis pakyla 15 m). Vidutinis vandens nuotėkis 14,3 tūkst. m³/sek. Žemupyje jaučiama jūros potvynių įtaka (iki 300 km nuo žiočių). Laivyba vyksta 1450 km (pradedant Himalajų papėdėmis).[2] Ganga ir jos baseino upės drėkina didelius, labai tankiai gyvenamus plotus. Gangos–Jamunos tarpupyje (Doabe) iškastas Gangos kanalas, 1975 m. žemupyje tie Faraka pastatyta užtvanka.
Dėl tokios upės religinės reikšmės, visu savo ilgiu ji yra laikoma šventviete (tīrtha), pasinėrimas į jos vandenis laikomas dvasiniu apsivalymu, iš jos semiamas vanduo gabenamas į namus ir šventyklas visoje Indijoje. Į Gangos vandenis nuleidžiami kremuoti palaikai. Ganga Alahabade yra viena iš kumbha mela ritualinių maudynių vietų, ypač svarbūs ghatai (laiptai į vandenį) prie Gangos yra Varanasyje. Be to, ypač šventomis vietomis laikomos Gangos ištakos – Badrinathas, Kedarnathas, Gangotrė ir Jamunotrė, taip pat žemiau esantys Rišikešas bei Haridvaras.
Upės vanduo itin teršiamas buitinėmis nuotekomis, šiukšlėmis, chemine tarša.
Etimologija
Gangos upėvardis tradiciškai indų kalbininkų aiškinamas iš sanskrito šaknies ga-/gam- („eiti, judėti“) reduplikacija, t. y., „eiklioji, judrioji“.[3] Dabartiniai vakarų kalbininkai mano, kad vietovardis ikiarijiškos kilmės: bandytas kildinti iš mundų *gand („upė“), ar bendrai iš austroazinių kalbų prokalbės *kang/kiang/jiang („upė“).[4]
↑Manfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen. 1992 – vol. 1, Heidelberg: Carl Winter.
↑Michael Witzel, Aryan and non-Aryan Names in Vedic India. Data for the linguistic situation, c. 1900–500 B.C. in : J. Bronkhorst & M. Deshpande (eds.), Aryans and Non-Non-Aryans, Evidence, Interpretation and Ideology. Cambridge (Harvard Oriental Series, Opera Minora 3). 1999, 337–404