Galapagų vėžlys arba Galapagų milžiniškasis vėžlys (Chelonoidis nigra, ir artimos jiems rūšys) yra sausumos vėžlių (Testudinidae) šeimos roplys.
Istorija
Iš Pietų Amerikos žemyno į Galapagų salas šie vėžliai paplito prieš 2-3 milijonus metų, kur vėliau jie išsiskyrė į 15 rūšių, skirtingų išvaizda ir paplitimo geografija[2].
Galapagų vėžliai Čarlzo Darvino centre (Santa Kruso saloje)Galapagų vėžliai sueities metu
Paplitimas
Galapagų vėžliai aptinkami tik Galapagų salyne ir yra prie išnykimo ribos.
Kūno matmenys
Tai viena iš dviejų didžiausių sausumos vėžlių rūšių. Patinai už pateles yra stambesni. Galapagų vėžlių kūno ilgis vidutiniškai yra 1,5 m, maksimaliai iki 1,8 m, kūno svoris vidutiniškai 250 kilogramų, maksimaliai 400 kilogramų. Esant 300 kg kūno masei, kiauto ilgis gali siekti 122 cm.
Aprašymas
Skirtingose populiacijose vėžlių kiaukutų forma ir dydis gali stipriai skirtis. Pagal šiuos požymius juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
Nedidelėse, sausose salose vėžliai mažesni, su lėkštesniu kiaukutu. Jų kojos ilgesnės ir plonesnės. Patelės sveria iki 27 kg, patinai iki 54 kg.
Didelėse, drėgnose salose vėžliai dideli, jų kiaukutai aukšti, kupolo formos. Skirtumas tarp patelės ir patino nėra toks didelis.
Mityba
Galapagų vėžliai žoliaėdžiai, daugiausia ėda Galapagų salų augmeniją - kaktusus, žolę ir vaisius. Kada yra vandens, jo išgeria daug, kurį ilgam periodui jį saugo pūslėse[3].
Poravimasis
Šie vėžliai poruojasi bet kuriuo metų laiku, bet yra sezoniniai aktyvumo pakilimai. Lytiškai aktyvūs patinas ir patelė sueities metu užtrunka ilgai. Po sueities su patinu, patelės migruoja į lizdavietes, kur užpakalinėmis kojomis išrausia duobelę, į kuria padeda 2-16 beveik rutuliškų kiaušinių, kurių skersmuo 5-6 cm, o masė nuo 82 iki 157 gramų. Kiaušiniai inkubuojasi nuo Saulės šilumos ir po 130 dienų iš jų išlenda mažyliai.
Garsas
Galapagų vėžliai išskiria garsus dažniausiai lytinio suėjimo metu, kada patinas vaisina patelę. Balsą skleidžią tik patinai, o balsas primena duslų karvės mūkimą. Patelės balsų neskleidžia.
Amžius
Labai ilgaamžiai: laisvėje gyvenantys Galapagų vėžliai išgyvena virš 100 metų, o nelaisvėje šie vėžliai išgyvena mažiausiai 170 metų.
Naikinimas
Po to kai europiečiai atrado Galapagus, šie vėžliai jūreivių buvo naudojami kaip „gyvi konservai“ – juos gyvus patalpindavo į laivo triumą, kur jie galėdavo ten išbūti keletą mėnesių be maisto ir vandens. Sprendžiant iš laivo žurnalų, vien 79 banginių medžiotojų laivai, per 36 metus XIX a. viduryje išgabeno iš salyno 10 373 vėžlius. Nuo XVI a. gyvavusios daugiau kaip 250 000 Galapagų vėžlių populiacijos, iki 1970 m. buvo išlikę tik apie 3000 individų. Iš viso per XVII–XVIII amžius, kaip byloja archyvai, buvo sunaikinta 10 mln. Galapagų vėžlių. Čarlzo ir Baringtono salose jie visai išnyko, o kitose ties išnykimo riba. Imantis griežtų apsaugos priemonių, dirbtinio dauginimo, jų populiacija ėmė didėti, ir XXI a. antrajame dešimtmetyje priskaičiuojama apie 20–25 tūkst. individų.
Literatūra
Даревский И. С. Орлов Н. Л. Редкие и исчезающие животные. Земноводные и пресмыкающиеся. – М.: Высшая школа, 1988. 143 psl. ISBN 5-06-001429-0
Гиляров М. С., Баев А. А., Винберг Г. Г., Заварзин Г. А. и др. Биологический энциклопедический словарь. – М.: Советская энциклопедия, 1986. 586 psl..
