Argelanderio namai Klaipėdoje (Mėmelyje). Šiuose namuose taip pat gyveno Karalienės Luizės vaikai kai Prūsijos Sostinė buvo perkelta į Mėmėlį. Dabar Karališkieji pašto rūmai.
Gimė 1799 m. kovo 22 d. Mėmelyje, Prūsijos karalystėje (dab. Klaipėda, Lietuva), mokslininko tėvas kilęs iš Tilžės, suomių tautybės, buvo pirklys. Apsigyvenęs Klaipėdoje praturtėjo, įsigijo keletą valdų. 1817–1822 m. mokėsi astronomiją Karaliaučiaus universitete. Nuo 1820 m. dirbo Karaliaučiaus observatorijoje (vadovas Friedrich Bessel). Karaliaučiaus observatorijoje dalyvavo Beselio vadovaujamuose, žvaigždžių tikslių padėčių nustatymo darbuose. 1822 m. gavo daktaro laipsnį, išanalizavęs Grinvičo astronomijos observatorijos direktoriaus Dž. Flemstydo stebėjimus, o paskelbęs teorinį darbą apie 1811 m. stebėtos kometos trajektoriją, buvo habilituotas eiti docento pareigas Karaliaučiaus universitete. 1823 m. susituokė su Marie Sophie Charlotte Courtan (1801–1883), su kuria susilaukė sūnaus ir 3 dukterų.
1823–1836 m. dirbo Suomijoje: iki 1832 m. buvo Turku observatorijos direktorius, observatorijoje nustatinėjo žvaigždžių savuosius judėjimus. Pagal šių stebėjimų medžiagą sudarė 560 žvaigždžių katalogą (1835). Išanalizavęs 390 žvaigždžių savuosius judėjimus, įtikinamai įrodė, kad Saulė juda kitų žvaigždžių atžvilgiu ir patvirtino apekso padėtį dangaus sferoje (apekso padėtį anksčiau buvo nustatęs Viljamas Heršelis pagal vos septynių žvaigždžių savuosius judėjimus).
1832–1836 m. Helsinkio observatorijos direktorius, nuo 1828 m. ir Helsinkio universiteto profesorius. Nuo 1837 m. Bonos universiteto profesorius ir observatorijos direktorius. F. Argelanderio mokslinės veiklos dėka Bonos observatorija tapo vienu žymiausių pozicinės astronomijos centru pasaulyje. 1843 m. išleido žvaigždžių katalogą ir atlasą „Naujoji uranometrija“, kuriame buvo visos šiaurinio dangaus pusrutulio plika akimi matomos žvaigždės. Jame, palyginti su ankstesniais atlasais, buvo sutvarkyti žvaigždžių žymėjimai, aiškiai išvestos žvaigždynų ribos ir nurodyti tikslesni žvaigždžių ryškiai (Argelanderis pirmas pradėjo naudoti dešimtąsias ryškio dalis).
Argelanderis buvo plataus sistemingo kintamųjų žvaigždžių tyrimo pradininkas. Nuo 1838 m. iki 1870 m. jis vykdė nuolatinius kintamųjų žvaigždžių stebėjimus. Sukūrė paprastą kintamųjų žvaigždžių regimojo stebėjimo metodą (tiriamos kintamosios žvaigždės spindesys vertinamas pagal gretimas pastovaus spindesio žvaigždes, tai vadinama Argelanderio metodu), dažnai naudojamą astronomijos mėgėjų. 1844 m. paskelbė straipsnį „Kreipimasis į astronomijos draugus“, kuris labai paskatino domėtis kintamųjų žvaigždžių stebėjimu ne tik specialistus, bet ir mėgėjus. Aplink Argelanderį susiformavo ištisa tyrinėtojų mokykla, tarp kurių buvo I. F. Šmitas, A. Vinekė, Adalbert Krüger, Eduard Schönfeld, E. Heisas ir kt. 1846 m. apdovanotas Karališkosios Švedijos mokslų akademijos apdovanojimu.
Argelanderis sistemingai matavo maždaug 40-ies kintamųjų žvaigždžių ryškius, su savo mokiniais atrado daug kintamųjų žvaigždžių. Sukūrė dabar naudojamą kintamųjų žvaigždžių nomenklatūrą. 1852–1859 m. vadovavo fundamentalaus katalogo „Bonos apžvalga“ sudarymui. Kataloge nurodytos 324.198 šiaurinio dangaus pusrutulio žvaigždžių iki -2° deklinacijos padėtys (tikslumas 0,1') ir spindesiai (tikslumas 0,3 ryškio). Ruošiant šį katalogą, didžiąją dalį stebėjimų atliko E. Schönfeld ir A. Krüger. 1863 m. apdovanotas Karališkosios astronomijos draugijos aukso medaliu. Nuo 1870 m. Prūsijos mokslų akademijos narys.[1] Mirė 1875 m. vasario 17 d. Bonoje užsikrėtęs šiltine epidemijos metu.
1993 m. Klaipėdoje prie senojo pašto, kur kadaise stovėjo pirklio Argelanderio namas, pritvirtinta atminimo lenta astronomui. Bareljefą miestui dovanojo vokiečių Taravos Anikės draugija.[2] Bonos universiteto astronomijos institutas pavadintas astronomo garbei. Taip pat vienas iš kraterių Mėnulyje ir asteroidų pavadinti astronomo garbei.
Darbai
Observationes astronomicae in specula universitatis Fennicae factae. 3 Bände Helsinki (Helsingfors) 1830–1832.
DLX stellarum fixarum positiones mediae ineunte anno 1830. Helsinki 1835.
Über die eigene Bewegung des Sonnensystems. Sankt Petersburg 1837
Durchmusterung des nördlichen Himmels zwischen 45° und 80° nördlicher Deklination. Bonn 1848.
Neue Uranometrie. Berlin 1843.
Durchmusterung der Himmelszone zwischen 15° und 31° südlicher Deklination. In: Astronomische Beobachtungen auf der Sternwarte zu Bonn. 1846–1852
Atlas des nördlichen gestirnten Himmels. Bonn 1857–1863: 40 Karten
Literatūra
Siegmund Günther: Argelander, Friedrich. In: Allgemeine Deutsche Biographie (ADB). Band 46, Duncker & Humblot, Leipzig 1902, S. 36–38.
Zinner, Ernst: Argelander, Friedrich Wilhelm August. In: Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 1, Duncker & Humblot, Berlin 1953, ISBN 3-428-00182-6, S. 350 (Digitalisat).
Manfred Klischies: Argelander – Der Astronom. Verlag M. Simmering, Lilienthal 1999, ISBN 3-927723-42-8.
Josef Niesen: Bonner Personenlexikon. 3. Auflage. Bonn 2011.
Ralph Burmester, Andrea Niehaus (Hrsg.): Bonner Durchmusterungen – Argelander und sein astronomisches Erbe. Bonn 2009. Begleitpublikation zur gleichnamigen Sonderausstellung im Deutschen Museum Bonn vom 8. Oktober 2009 bis zum 5. April 2010.
