PROFILPELAJAR.COM

Frankfurto mokykla – šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritinė teorija, kurią XX a. vid. išplėtojo Frankfurte prie Maino susibūrusi filosofų grupė. Ją 1930 m. Frankfurto Socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. Jai priklausė H. Markuzė, E. Fromas, T. Adornas, J. Habermasas, Valteris Benjaminas, Hana Arent ir kiti mąstytojai. Formaliai tokiu pavadinimo neegzistavo jokia institucija, o ir patys jos nariai savęs taip nevadino. Tai tik neformalus apibūdinimas mąstytojų, susijusių su FSTI arba patyrusių jo įtaką. Frankfurto mokyklos idėjos plėtotos žurnale Zeitschrift für Sozialforschung.

Priekyje M. Horkheimeris (kairėje) ir T. Adornas (dešinėje), toliau dešinėje Jurgenas Habermasas, 1965 m.

Su Frankurto mokykla tiesiogiai susijusi „kritinės teorijos“ sąvoka. Jos panaudojimas turėjo kelis tikslus: 1) jis išsiskyrė iš tradicinių teorijų įvardijimų; 2) leido išvengti „marksizmo“ etiketės; 3) tiesiogiai siejosi su I. Kantu, kuriam terminas „kritika“ reiškė filosofinių apribojimų pateikimą, ryšį tarp jų ir moralinės nepriklausomybės; 4) parodė sąsają su K. Markso pagrindiniu veikalu „Kapitalas: politinės ekonomijos kritika“.

Frankfurto mokykla laikėsi neomarksistinių nuostatų, derino K. Markso buržuazinės visuomenės kritiką su Hėgelio ir Froido idėjomis.^[1] Vėliau analizavo industrinę kultūrą, kurią suformuoja racionalumas ir noras valdyti. Teigė, kad technikos pažanga ir pastangos valdyti gamtą sudaro sąlygas žmonių susvetimėjimui. Industrinėje visuomenėje žmogus praranda individualybę, formalus proto kultas veikia dorovę, kultūrinę veiklą, mokslą, todėl kelia grėsmę individualumui, žmogaus saviraiškai (M. Horkheimeris, T. Adorno). Frankfurto mokyklos filosofai kultūros problemų analizę pradėjo sieti su politika. Jie aptarė nuo intelektualumo ir kultūros normų nepriklausantį racionalumą (H. Markuzė), kūrė visuomenės komunikacijos teoriją (J. Habermasas), nagrinėjo visuomenės depolitiškumo priežastis, sudarančias sąlygas susiformuoti totalitarinėms valdžios sistemoms (H. Arent).^[2] Mokyklos atstovai daug dėmesio skyrė masinei, populiariajai kultūrai. Įvairios jos raiškos formos, tokios kaip pop muzika, džiazas, kičas dėl savo estetinio patrauklumo laikytos kultūrinės industrijos, palaikančios kapitalizmo gyvybingumą, dalimi. Šiuolaikinis menas, esą, turi peržengti tradicinę estetikos sampratą, sunaikinti grožio ir gėrio idealus.^[3]

Kritinės teorijos principai

Filosofija perpinama su politine ekonomija ir sociologija:

Iš K. Markso paimta susvetimėjimo, klasių kovos samprata;
Iš Z. Froido paimta asmenybės sąranga ir pasąmonė. Per malonumą patenkinami visi instinktai. Priešindamasis gamtai ir socialinei aplinkai žmogus nuslopina instinktus ir juos, remdamasis realumo principu, pakeičia. Todėl malonumo principas paklūsta realumo principui ir žmogus tampa pavergtas visuomenės;
Iš Hėgelio paimta dialektika, kuria pakeičiamas dialektinis materializmas. Perimtas neigimo paneigimo principas, ir pakeistas absoliučiu neigimu;
Iš D. Lukačo paimta nuostata, kad bet kuri ideologija yra klaidinga ir privalo būti sunaikinta, taip pat sudaiktinimo idėja.

Metodologiniai mokyklos principai:

Pozityvizmo neigimas;
Humanizmo nuostatų laikymasis, jokių žmogaus engimo formų nepripažinimas;
Žmogiškojo vaidmens pabrėžimas visuose socialiniuose santykiuose.

Pagrindinės Frankfurto mokyklos nuostatos:

Vėlyvasis kapitalizmas ir socializmas pateikimi kaip dvi tos pačios industrinės visuomenės atmainos;
Proletariato revoliucinio vaidmens istorijoje neigimas;
Dialektinės neigimo kategorijos suabsoliutinimas bei totalitarizmo ir autoritarizmo kritika.

Šaltiniai

↑ Франкфуртская_школа,Большая советская энциклопедия, T. XXVIII (Франкфурт—Чага). – Москва: Советская энциклопедия, 1978
↑ Juozas Mureika. Frankfurto mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
↑ T. Adorno. The Philosophy of Modern Music, 1949.