Fran Miklošič

Fran Miklošič
F. Miklošičius 1853 m.
Gimė 1813 m. lapkričio 20 d.
Radomerščakas, Austrijos imperija Austrijos imperija
Mirė 1891 m. kovo 7 d. (77 metai)
Viena, Austrija-Vengrija Austrija-Vengrija
Veikla kalbininkas
Alma mater Graco universitetas
Vienos universitetas

Franas Mìklošičius (slovėn. Fran Miklošič, vok. Franz Miklosich, 1813 m. lapkričio 20 d. Radomerščakas, Austrijos imperija – 1891 m. kovo 7 d. Viena, Austrija-Vengrija) – slovėnų ir austrų kalbininkas.[1]

Laikomas lyginamosios-istorinės kalbotyros mokyklos, nagrinėjančios slavų kalbų gramatiką, pradininku ir vienu žymiausių XIX a. slavistikos tyrėjų.

Vienos Imperatoriškosios mokslų akademijos (1851 m; nuo 1848 m. korespondentas) narys, Peterburgo mokslų akademijos užsienio narys korespondentas (1856 m.).

Biografija

F. Miklošičius gimė 1813 m. lapkričio 20 d. Radomerščako kaime netoli Liutomerio miestelio Štirijoje, dabartinėje Slovėnijoje.

Franas Miklošičius

Gimnaziją lankė Varaždine ir Maribore. Graco universitete apgynė filosofijos daktaro laipsnį, kurį laiką čia dėstė. 1838 m. F. Miklošičius išsikėlė į Vieną ir joje apgynė jurisprudencijos daktaro laipsnį, tačiau netrukus veiklos šioje srityje atsisakė ir visiškai atsidavė slavų kalbų tyrimams. Universitete jam padarė įtaką slovėnų filologo ir kalbininko Jernėjaus Kopitaro pažiūros. 1844 m. F. Miklošičius gavo darbą Austrijos nacionalinėje bibliotekoje ir joje dirbo iki pat 1862 m.

Pirmasis reikšmingas F. Miklošičiaus mokslinis veikalas – F. Bopo „Lyginamosios gramatikos…“ komentaras dėl sanskrito ir slavų kalbų sąsajų.

1849 m. F. Miklošičius tapo ką tik įkurtos Vienos universiteto Slavų kalbų katedros vadovu. F. Miklošičius prisidėjo prie 1850 m. Vienos literatūrinio susitarimo dėl vieningos serbų-kroatų kalbos sukūrimo iniciatyvos. Pažymėtina, kad jis buvo vienintelis šį susitarimą pasirašęs neserbas ir nekroatas. Nuo 1851 m. F. Miklošičius buvo Vienos mokslų akademijos akademikas. 1854–1855 m. jis ėjo Vienos universiteto rektoriaus pareigas.

Fundamentalus F. Miklošičiaus darbas – „Lyginamoji slavų kalbų gramatika“, I–IV t., išleista 1852–1857 m.; vėliau I ir III ir tomai buvo visiškai perkurti ir išspausdinti antruoju leidimu atitinkamai 1879 bei 1876 m. Interpretuodamas filologinę „Panonijos teorijos“ argumentaciją V. Jagičius 1885 m. taip įvertino F. Miklošičiaus indėlį į Kirilo ir Metodijaus problemos plėtotę: „ar tik jis ne pirmasis bus nustatęs bažnytinės slavų kalbos vadinamąjį panoninį tipą?“[2] Ištyręs Pešto muziejuje (Nacionaliniame Budapešto muziejuje) A. Kočiubinskio rastą XIX a. pradžios Transilvanijos rankraštį, į kurį įtrauktos gyventojų rusų „etninio krūmo“, gyvavusio Transilvanijoje prie Germanštadto, giesmės, F. Miklošičius atsisakė ankstesnės nuomonės, kad Transilvanijos slavai buvę bulgarų kilmės ir tą kalbą priskyrė Dakijos slavų kalbos likučiams.[3]

Be slavų kalbų, F. Miklošičius tyrė romanų, albanų, graikų ir romų kalbas bei prisidėjo prie slovėnų bendrinės kalbos sudarymo.

1879 m. tapo vienu iš Lietuvių literatūros draugijos steigėjų.[4]

Už indėlį ir nuopelnus mokslo bendruomenei F. Miklošičiui buvo suteiktas grafo titulas ir Liutomerio garbės piliečio vardas. 1857 m. jis buvo išrinktas Sankt Peterburgo mokslų akademijos nariu korespondentu.[5]

Politinė veikla

1848 m. 35-erių F. Miklošičius aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą, buvo išrinktas Steigiamojo Austrijos susirinkimo nariu, tapo Vienos draugijos „Slovėnija“ pirmininku ir programos „Suvienytoji Slovėnija“ („Zedinjena Slovenija“) vienu iš kūrėjų. Suvienytosios Slovėnijos manifestą slovėnų laikraštyje „Novice“, leistame Klagenfurte, F. Miklošičius paskelbė 1848 m. balandžio 29 d. Vėliau F. Miklošičius dirbo austrų Reichstago aukštutinių rūmų deputatu, atstovaudamas Liberaliajai konstitucinei partijai.

Bibliografija

Išnašos

  1. ↑ A. Sabaliauskas (2009-05-25, red. 2018-12-06). T. Paulauskytė (red.). „Fran Miklošič“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-07-28. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
  2. ↑ Хабургаев Г. А. Первые столетия славянской письменной культуры: Истоки древнерусской книжности. М., 1994 / Глава 9. Старославянский язык в Паннонии и Моравии. Стр. 80
  3. ↑ Суляк С. Г. Вклад А. А. Кочубинского в изучение Карпатской и Карпато-Днестровской Руси}}, Русин. 2018. № 52
  4. ↑ Вольтер Э. А. Литовское литературное общество // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907
  5. ↑ Чуркина И. В. Русские и словенцы. Научные связи (конец XVIII в. — 1914 г.). — М.: Наука, 1986. — С. 66.[1]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.