Fluoras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas F (lot. fluorum), eilės numeris 9. Tai nuodingos halogeninės dujos, chemiškai pats aktyviausias ir didžiausio elektroneigiamumo elementas. Gryno pavidalo labai pavojingas, gali sukelti rimtus nudegimus.
Pirmą kartą aprašytas kalcio fluorido formoje 1529 metais, kai Georgius Agricola panaudojo šią cheminę medžiagą metalų ir mineralų lydymui. Pirmasis 1886 m. fluorą izoliavo Henri Moissan, už tai 1906 metais apdovanotas Nobelio chemijos premija.
Fluoro junginiai buvo žinomi nuo XIX a pradžios, bet niekam nepavyko surasti cheminės reakcijos, tinkamos išskirti laisvą fluorą, F2. Tik 1886 m H. Moissan’ui pavyko pagaminti F2(d) elektrolizės būdu. Jis elektrolizavo HF tirpalą išlydytame KHF2 (vandenilio difluorido jone egzistuoja stipri vandenilinė jungtis tarp H+ ir dviejų F- jonų, [F-H-F]-). Iki šiol Moissan’o metodas yra vienintelis pramoninis F2 gamybos metodas.
Fluoras sudaro apie 0,054 % Žemės plutos masės.[1]
Pavadinimo kilmė
Fluoras pavadintas pagal žymiausią mineralą, iš kurio šis elementas išgaunamas – fluoritą. Lydomas šis mineralas tampa labai skystas (lot. fluere – tekėti).
Fluoro mineralai
Fluoro mineralai yra šie:[2]
Panaudojimas
Naudojamas polimerų gamybai. Teflonu, temperatūrai atspariu plastiku dengiamos keptuvės. Fluoro reikia aukštos temperatūros tepalams, šaldymo skysčiams (freonams), dantų pastai gaminti, vandeniui fluoruoti.
Šaltiniai
- ↑ Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 111 p. ISBN 978-5-430-05433-5.
- ↑ ŽARNAUSKAS Algirdas, ANCUTIENĖ Ingrida, IVANAUSKAS Remigijus, PETRAŠAUSKIENĖ Neringa. Neorganinė chemija. Kaunas: Technologija, 2008, 175 p. ISBN 978-9955-25-519-2.
