Federikas Garsija Lorka (isp. Federico Garcia Lorca; 1898 m. birželio 5 d. – 1936 m. rugpjūčio 19 d.) – XX a. ispanų poetas, dramaturgas ir prozininkas.
Federikas Garsija Lorka gimė 1898 m. birželio 5 d. Granados regione, Fuente Vakeroso miestelyje.
„Mano vaikystė – kaimas, laukai, piemenys, vienatvė, dangus. Paprasta. Viskas paprasta. Visada stebiuosi, kai kritikai mano eilėraščiuose atranda „drąsią poetinę išmonę“. Jokios išmonės – visos detalės tikslios, o neįprastos jos vien todėl, kad gana retai sutinkamas natūralus sugebėjimas matyti ir girdėti. Atrodytų, kas gali būti paprastesnio“[1], teigė pats poetas.
Nuo dvejų metų amžiaus F. G. Lorka demonstravo sugebėjimus išmokti populiarias to meto dainas. Dar būdamas labai jaunas pradėjo režisuoti bažnytines apeigas, jas paįvairindamas miniatiūromis. Poeto sveikata buvo trapi, tad vaikščioti pradėjo tik nuo ketverių metų amžiaus. Skaitė namuose Viktoro Hugo ir Migelio de Servanteso darbus. Baigė Granados universitetą ir įgijo teisininko išsilavinimą. Pagal specialybę niekada taip ir nedirbo. Savo pašaukimu visada laikė literatūrą.
Be F. G. Lorkos motinos, kitas žmogus, skatinantis jo talentą, buvo Fernando de los Ríos. 1917 m. F. G. Lorka parašė pirmą savo straipsnį apie José Zorrilla, skirtą jo metinėms.
Kūryba ir jos bruožai
Kadangi F. G. Lorka buvo įsitikinęs, jog menas yra betarpiškai susijęs su žmogaus juslėmis ir kūnu, jis tvirtino, jog poezija turi būti skaitoma kaip daina. Tad daugelį savo eilėraščių jis tiesiog skaitydavo savo draugams, taip atlikdamas savotišką XX a. dainiaus misiją.
Nors jokių skandalingų įvykių F. G. Lorkos gyvenime nebuvo, poetą visada lydėjo įvairūs gandai. F. G. Lorka buvo tipiškas bohemos atstovas – anarchistiškai nusiteikęs visų socialinių normų atžvilgiu, netradicinės seksualinės orientacijos, savo gyvenimą siekęs tvarkyti pagal natūralius gamtos ir žmogaus kūno dėsnius.
Poetas visada stengėsi būti nuskriaustųjų ir marginalizuotųjų pusėje. Savo kūriniais jis kalbėjo ne apie išpuikusią ir, jo paties žodžiais tariant, sugadintą Ispanijos aukštuomenę, o apie žmones, kurie išlaikė betarpišką santykį su gamta – valstiečius, čigonus ir vargšus, – visus tuos, su kuriais prabėgo jo vaikystė. F. G. Lorka gerai išmanė žmonių, apie kuriuos rašė, problemas (skurdą, vienatvę, tamsumą), mokėjo susitapatinti su jų liūdesiu. Štai kodėl F. G. Lorkos dramos ir eilėraščiai yra pilni gyvenimiškos tiesos. Jo nagrinėtos temos yra aktualios ligi šiol. Tai kūriniai apie konkrečius žmones, ne apie abstrakčią idėją.
Nors šis rašytojas ir yra vadinamas vienu didžiausių XX a. poetinės ir draminės formos novatorių, pats jis sąmoningai niekada to nesiekė, apie naujas literatūrines sroves dažniausiai sužinodavo iš užstalės pokalbių su kolegomis, o į literatūros teorizavimą žiūrėjo skeptiškai. Jis daug keliavo po Ispaniją ir Ameriką, daugiau Argentiną, ten gyvendamas ir kurdamas.
Pats F. G. Lorka yra pasakęs: „Meno menui koncepcija būtų nežmoniška, jeigu, laimei, nebūtų juokinga. Nė vienas tikras žmogus jau netiki tais paistalais apie gryną meną, apie meną, skirtą pačiam menui“[2].
Mirtis
Kairiųjų pažiūrų intelektualų herojumi F. G. Lorką padarė tragiška ir paslaptinga jo mirtis. 1936 m., Ispanijos pilietinio karo metu, F. G. Lorkai grįžtant iš Lotynų Amerikos į savo gimtąją Granadą, jis buvo užpultas ir nužudytas. Ilgą laiką šis užpuolimas buvo vadinamas nelaimingu atsitikimu, o jo aplinkybės buvo laikomos griežčiausioje paslaptyje. Tik praėjus septyniolikai metų po F. G. Lorkos mirties, buvo aptikta faktų, įrodančių seniai ore sklandžiusią viešą hipotezę – poetą nužudė Ispanijos profašistinės grupuotės. Rašytojas buvo nužudytas dėl savo homoseksualios orientacijos ir politinių pažiūrų. Jo knygos buvo sudegintos Granados Karmen aikštėje ir iš karto uždrausto Franko valdomoje Ispanijoje.
Daugelis F. G. Lorkos knygų buvo išleistos gerokai vėliau, nei parašytos. Kai kurios dienos šviesą išvydo tik po poeto mirties.
Palikimas
F. G. Lorka iki šiol yra laikomas labiausiai pasaulyje skaitomu ir verčiamu ispanų poetu ir dramaturgu. Lorkos asmeninis gyvenimas yra vienas iš daugiausia debatų keliančių klausimų mūsų dienomis dėl jo polinkių ir draugų.
Išnašos
- ↑ MEČKAUSKAS-MEŠKĖLA, Juozas. Liūdniausias džiaugsmas. Vilnius: Vyturys, 1998.
- ↑ MEČKAUSKAS-MEŠKĖLA, Juozas. Liūdniausias džiaugsmas. Vilnius: Vyturys, 1998.
Šaltiniai
