Savaime paplitęs geografinės vidurio, pietų ir iš dalies vakarųEuropos kalnuotose dalyse – Sudetų (1100–1500 m), rytų Karpatų (1100–1500 m), Alpių (300–1800 m), Pirėnų (< 2100 m) kalnuose, fragmentais Apeninų (<1950 m) bei Balkanų (300–1950 m) pusiasaliuose, Korsikoje (<1800 m) ir kitur iki 2000 m virš jūros altitudėse. Šiaurės rytuose arealo dalis apima Belovežo girią ir rytinius Karpatų kalnų masyvus. Š.r. areale esančiam Lenkijos rytuose ir Baltarusijos pietvakariuose yra išplitęs ir lygumose 140+ m, bei kalvotose vietovėse.
Sprendžiant iš rastų prie Butėnų žiedadulkių, dalyje dabartinės Lietuvos teritorijos tarpledynmečio periodu europiniai kėniai augo ir kartu dominavo su pušimis bei eglėmis[2]. Dabar tai viena iš nedaugelio (sąrašas)introdukuotų medžių rūšių, kurio natūralus šiaurės rytinis arealo išplitimas netoli Lietuvos – Belovežo girioje, apie Vakarinį Bugą ir piečiau Varšuvos. Lietuvoje šie medžiai daugiausia sutinkami miestų ar gyvenviečių parkuose nei miškuose.
Mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingus, drėgnokus, gilius purius priemolius, priesmėlius, pietrytinės pusės nuokalnes. Labai reiklus orodrėgmei. Pakantus unksmei. Europiniai kėniai turėdami gilią ir plačią šaknų sistemą atsilaiko prieš stiprius vėjus. Lietuvoje augimo sąlygos jiems palankios.
Požymiai
Europinių kėnių laja tankoka, kūgiška, senų medžių tampa ritiniška, atviroje vietoje augančių medžių iki žemės šakota, plati bei tanki. Žievė balzganai pilka, kartais su sakų pūslelėmis, jaunų medžių žievė lygi, žvilganti. Senų medžių žievė suaižėja neplačiomis, pailgomis plokštėlėmis. Jauni ūgliai rusvai pilki, apaugę trumpais, tamsiais plaukeliais. Pumpurai ovališki ar kiaušiniški, šviesiai rudi su bronziniu atspalviu, smailūs, nesakingi, išskyrus tik vešlius šio medžio viršūnių ūglių pumpurų pamatus, kurie šiek tiek sakingi. Spygliai išsidėstę pavieniui, įprastai apie 2,5 cm ilgio (pasitaiko iki 3,5 cm) bei 2-2,5 mm pločio, šukiškai praskleisti vienoje plokštumoje į abi puses, žvilgančios tamsiai žalios spalvos. Spyglių apatinės pusės su dviem baltais išilginiais ruoželiais. Vešliose šakelėse augantys spygliukai smailūs su balsva apatine puse.
Tai vienanamis augalas, moteriški ir vyriški žiedai auga ant to paties vieno medžio. Žydi gegužės-birželiomėnesiais. Žiedai apdulkinami vėjo. Kankorėžiai auga į viršų, ovaliai cilindriški, 10-17 cm (retai iki 20 cm) ilgio bei 3-5 cm skersmens, jauni – rusvai žali, subrendę – rudi. Dengiamųjų žvynų smaigaliai ilgi, išlindę iš po sėklinių ir atlenkti atgal. Kankorėžiai sunoksta tų pačių metų rugsėjo mėnesį ir netrukus ima iš jų byrėti sėklos, ant medžių pasilieka tik kankorėžio ašelė. Sėklos 6-10 mm ilgio, su sakų pūslelėmis, gelsvos spalvos ir su rausvai geltonais, dukart už sėklą ilgesniais sparneliais. Tūkstantis sėklų sveria apie keturiasdešimt (40) gramų. Jų šaknų sistema gili ir plati. Europinis kėnis sporifikuoti pradeda prieš išsiskleidžiant spygliams, pirmojoje gegužės mėnesio pusėje.
Dažnai europinis kėnis painiojamas su paprastąja egle (Piecea abies), nes bendrai žvelgiant abu medžiai išvaizda atrodo labai panašiai. Bet tik tuo jie ir panašūs. O turi įvairiausių skirtumų, nepatyrusiems geriausiai juos atskirti pagal kankorėžius ir spygliukus. Europinio kėnio kankorėžiai auga į viršų, o paprastosios eglės nukarę. Europinio kėnio spygliukai švelnūs, minkšti, o paprastosios eglės kietesni su badančiais galiukais.
Matmenys
Jauni medeliai auga lėtokai, bet palyginti su kai kuriomis kitų kėnių rūšimis auga sparčiau, bet lėčiau už paprastosios eglės ir paprastosios pušies. Natūraliam jų paplitimo regione dešimties metų užauga apie 5 m, dvidešimties metų apie 20 m, keturiasdešimties apie 30–50 m aukščio, senesni ir retesniais atvejais kartais iki 65 (rekordinis aukštis 68) m aukščio, bei 1,5–1,7 m, kartais iki 2 (rekordinis kamieno skersmuo 3,8) m skersmenskamienu. Europoje tai antra pagal aukštį medžių rūšis.
Keletas žymesnių pastebėtų aukštų medžių:
68 m aukščio, 3,8 kamieno skersmens, 140 m³ tūrio medis auga VokietijosŠvarcvaldo regione[3]. Tai masyviausias užregistruotas europinis kėnis;
65 m – Bosnijoje ir Hercegovinoje netoli sienos su Juodkalnija, „Peručica“ miške esančiame „Sutjeska“ nacionaliniame parke (pagal Botany.cz, 2009.05.02);
59 m aukščio, >320 cm kamieno skersmens Ukrainoje (pagal Vladimir Dinets e-paštą 1998.01.02);
Amžius
Derėti pradeda nuo 30 metų, bet augantys medyne dukart vėliau. Įprastai gyvena apie 300–500 metų. Vienas senesnių auga dabar Vokietijoje ir žinomas kaip „Königstanne“ 'karališkoji eglė' (Forstamt Olbernhau vietovėje,Saksonijoje), palyginti neaukštas – 47 m, bet jam 550 metų.
Panaudojimas
Kėnio mediena mažiau sakinga nei eglės, patvaresnė. Taip pat elastinga, lengvai skyla bei gerai rezonuoja. Ją vartoja muzikos instrumentų gamybai, statyboje, staliavimo darbams, degtukų gamybai. Iš jo žievės gaunamas terpentinas. Medžiai auginami parkuose, sodinami miškuose.
Savybės
Atlaiko -24 °C -28 °C temperatūrą, labai gerai toleruoja paunksmę, nes išaugęs vos 1-2 m aukščio gali vegetuoti stipriame tankumyne iki 120 metų. Jiems labai svarbi didesnė oro drėgmė, didelis kritulių kiekis bei normaliai drėgnokas (neužmirkęs, neperšlapęs) dirvožemis. Metinis minimalus kritulių kiekis 500–1000 mm, optimalus – 1000–2500 mm.
↑[1]Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.BALTICA Volume 24 Special Issue 2011 : 109–112. Lietuvos pleistoceno vidurinio skirsnio stratigrafijos problemos, Ona Kondratienė,
,_Italy.jpg)
