Emiras Nemanja Kusturica (serb.Емир Неманjа Кустурица, g. 1954 m. lapkričio 24 d. Sarajeve) – serbų režisierius, aktorius ir muzikantas.
Buvo nominuotas penkis kartus Kanų kino festivalyje ir gavo Auksinę palmės sakelę du kartu (už filmus „Tėvas komandiruotėje“ ir „Underground“), taip pat gavo Geriausio režisieriaus apdovanojimą už filmą „Čigonų laikas“.
Biografija
Kūrybos pradžia
1978 m. baigė Prahos meno akademiją ir pradėjo kurti trumpus filmukus televizijai Jugoslavijoje. 1981 m. jo debiutinis filmas „Ar pameni Doli Bel?“ sulaukė nemažo pasisekimo – tais pačiais metais laimėjo „Auksinį liūtą“Venecijos kino festivalyje. 1981–1988 m. Emiras Kusturica dėstė scenos meno rūšis Sarajeve (Akademija scenskih umjetnosti). Jo antrasis filmas „Tėvas komandiruotėje“ (1985 m.) laimėjo Palmės šakelę, penkis Jugoslavijos apdovanojimus, toje šalyje tolygius Oskarams, buvo nominuotas Oskarui „Geriausio užsienio filmo“ kategorijoje. Jis parašė scenarijus abiem filmams („Ar pameni Doli Bel?“ ir „Tėvas komandiruotėje“) kartu su Abdula Sidran. 1989 m. Emiras Kusturica buvo dar labiau giriamas už filmą „Čigonų laikas“. 1986–1988 m. grojo bosine gitara Sarajevo roko grupėje „No Smoking Orchestra“ (Zabranjeno pušenje).
1990–2000 m.
Nuo 1990 m. E. Kusturica ir toliau kūrė gerų įvertinimų susilaukusius filmus, tokius kaip absurdo komedija „Arizonos sapnas“ (1993), Palmės šakelę laimėjusi juodoji komedija „Pogrindis“ (1995).
„Pogrindis“, kuriam scenarijų rašė Dušan Kovačević, buvo dalinai finansuotas valstybinio Serbijos radijo ir televizijos. Kusturica buvo apkaltintas į Balkanų konfliktą (Antrojo pasaulinio karo metu) žvelgęs tik iš Serbijos pusės, kiti teigė, kad jis į visas Balkanų šalių tautas žvelgė vienodai ironiškai. Režisierius persikėlė į Serbiją, o tai privertė Bosnijos gyventojus jaustis išduotais. Emiras Kusturica nepasirodė ir Sarajevo filmų festivalyje.
1998 m. jis, kaip geriausias režisierius, laimėjo Sidabrinį liūtą Venecijos kino festivalyje už farso komediją „Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas“. Filmo muziką kūrė grupė „No Smoking Orchestra“, kuri vėliau koncertavo pasivadinę „Emiras Kusturica ir No Smoking Orchestra“, nors režisierius grupėje atliko mažiausią vaidmenį.
2000–2010 m.
2000 m. Emiras Kurturica debiutavo, kaip aktorius, filme „Sen-Pjero salos našlė“. Vaidinant jam kilo sunkumų su žodžių tarimu, tačiau šį trūkumą atsvėrė jo kūno ir akių kalba.
2001 m. Kusturica režisavo dokumentinį filmą „Super 8 Stories“.
Už filmą Gyvenimas kaip stebuklas (2004) Emiras Kusturica gavo The Prix de l'Education nationale (Nacionalinis švietimo prizas). Svarstoma šį filmą įtraukti į švietimo programą.
Emiras Kusturica 2005 m. buvo Kanų kino festivalio žiuri pirmininkas.
2007 m. pasirodė filmas „Pažadėk man“, kuris buvo pristatymas Kanų kino festivalyje. 2007 m. vasario 10 d. Kusturica gavo Ordre des Arts et des Lettres, svarbiausią menininkų pripažinimo ženklą Prancūzijoje. Jis 2007 m. Paryžiuje pristatė operą „Čigonų laikas“.
2008 m. Emiras Kusturica pristatė savo dokumentinį filmą „Maradona“ apie Argentinos futbolininką Diego Maradona.
Filmografija
Ar pameni Doli Bel? (1981)
Tėvas komandiruotėje (1985)
Čigonų laikas (1988)
Underground (1995)
Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas (1998)
