Elektroninių ryšių teisė – teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu.

Elektroninių ryšių veiklos reguliavimas grindžiamas principais: veiksmingo ribotų išteklių valdymo ir naudojimo, technologinio neutralumo, funkcinio lygiavertiškumo, proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, ekonominės plėtros, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, vartotojų teisių apsaugos, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais.

Lietuvoje elektroninių ryšių teisinius santykius reglamentuoja LR elektroninių ryšių įstatymas.^[1]

• Irmantas Jarukaitis, Tomas Lamanauskas, Mindaugas Civilka, Agnė Makauskaitė. Elektroninių ryšių teisė. - Vilnius, Eugrimas, 2005. ISBN 9955-501-81-2.

Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.