Ežiai (Erinaceinae) – ežinių šeimai priklausantis dygliuotas žinduolis. Priskaičiuojama septyniolika ežių rūšių penkiose gentyse, randamų visoje Europoje, Azijoje ir Afrikoje bei Naujojoje Zelandijoje (pastarojoje šie buvo introdukuoti). Australijoje ir Amerikose ežių nėra, nors Šiaurės Amerikoje anksčiau gyveno dabar išnykę Amphechinus genčiai priklausę ežiai.
Ežius sieja tolimi giminystės ryšiai su kirstukiniais (Soricidae šeima). Manoma, kad ežiai išvaizda mažai pasikeitė per pastaruosius 15 mln. metų ir yra tarp seniausių žinduolių rūšių.[1] Jų šeriams tvirtumo ir aštrumo suteikia keratinas. Jungiamoji grandis tarp kirstukinių ir ežių galėtų būti gimnūros. Kaip ir daugelis pirmųjų žinduolių, ežiai yra prisitaikę prie naktinio gyvenimo būdo.[2] Kiti gyvūnai, turintys analogišką apsaugą (dyglius) yra dygliatriušiai ir echidniniai.
Žiemos miego metu ežio kūno temperatūra gali nukristi iki 2 °C. Pabudus iš žiemos miego temperatūra vėl pakyla iki įprastos 30-35 °C.[3]
Lietuvoje sutinkamos dvi rūšys – Erinaceus roumanicus (dažnas) ir Erinaceus europaeus (retesnis, labiau paplitęs Latvijoje).[4]
Gyvūno pavadinimas lietuvių kalboje yra indoeuropiečių kilmės ir mažai pakitęs – ide. *h₁eǵʰis.
Ežių gentys
Penkios Erinaceinae pošeimio gentys priskiriamos ežiams:[5]
Šaltiniai
