Durklo į nugarą mitas

Iliustracija iš 1919 m. austriško atviruko, kuriame pavaizduotas karikatūrinis žydas, smeigiantis durklą į nugarą Vokietijos armijos kariui. Dėl centrinių valstybių sąjungos kapituliacijos buvo kaltinami nepatriotiški gyventojai, socialistai, bolševikai, Veimaro Respublika ir ypač – žydai.
1847 m. Juliaus Šnoro fon Karosfeldo paveikslas, kuriame vaizduojama scena iš epo "Nybelungų giesmė", kurios pagrindu buvo pastatyta Richardo Vagnerio opera "Götterdämmerung". Hagenas ietimi taikosi į Zigfrido nugarą.

Dūrio į nugarą mitas (vok. Dolchstoßlegende) – antisemitinė sąmokslo teorija, kuria buvo plačiai tikima ir kuri paplito Vokietijoje po 1918 m. Teorija tvirtino, kad Imperatoriškoji Vokietijos armija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ne dėl nesėkmių mūšio lauke, o dėl tam tikrų piliečių išdavystės. Esą išdavę Vokietijos žydai, revoliuciniai socialistai, kurstę streikus ir neramumus,[1] respublikonų politikai, per 1918-1919 m. Vokietijos revoliuciją nuvertę Hohencolernų dinastiją. Mito šalininkai pasmerkė Vokietijos vyriausybės vadovus, pasirašiusius 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubas, kaip „lapkričio nusikaltėlius“ (vok. Novemberverbrecher).

Adolfui Hitleriui su nacių partija 1933 m. atėjus į valdžią, ši sąmokslo teorija tapo neatsiejama režimo oficialiosios XX a. istoriografijos dalis. Joje Veimaro Respublika vaizduota kaip „lapkričio nusikaltėlių“, „dūrusių tautai į nugarą“ tam, kad perimtų valdžią, rezultatas. Nacių propaganda Veimaro Vokietiją vaizdavo kaip „korupcijos, išsigimimo, tautinio pažeminimo, negailestingo „tautinės opozicijos“ persekiojimo liūną. Anot nacių, Vokietiją 14 m. valdę žydai, marksistai ir „kultūriniai bolševikai“, kuriuos nušlavęs Hitlerio vadovaujamas nacionalsocialistų judėjimas ir 1933 m. „tautinės revoliucijos“ pergalė“.[2]

Istorikai Vokietijoje ir už jos ribų vieningai atmeta mitą, nurodydami, kad Vokietijos pralaimėjimą lėmė imperatoriškosios armijos atsargų išsekimas, JAV įsitraukimas į karą. Pažymima, kad 1918 m. pabaigoje šalis karine prasme jau buvo karą pralaimėjusi. [3][4]

Istorikas Ričardas Makmastersas Huntas savo 1958 m. straipsnyje teigė, kad mitas buvo neracionalus įsitikinimas, kuris milijonams vokiečių suteikė jėgų dėl tariamo įsitikinimų nepaneigiamumo. Istorikio teigimu, už šio mito slypi bendruomeninis gėdos jausmas ne dėl karo sukėlimo, o dėl jo pralaimėjimo. Huntas teigia, kad ne kaltė dėl nedorų veiksmų, o gėda dėl silpnumo buvo užvaldžiusi Vokietijos nacionalinę psichologiją ir „pasitarnavo kaip Veimaro demokratijos tirpiklis ir kaip ideologiniai pamatai Hitlerio diktatūrai“.[5]

Panašaus pobūdžio mitas išplito Lietuvoje per sovietinę okupaciją. Tai paskatino santykinai aktyvus dalies vietinių žydų dalyvavimas SSRS valdymo ir baudžiamosiose struktūrose ir bendradarbiavimas su bolševikais pirmosios sovietų okupacijos metu Lietuvoje,[6] kas sudarė palankias aplinkybes nacistinės Vokietijos antisemitinei propagandai, komunistų sutapatinimo su žydais suabsoliutinimui, konspiracinei teorijai apie žydišką bolševizmą, žydų tariamą kaltę dėl sovietinės okupacijos.[7]

Išnašos

  1. ↑ Kershaw 2016, pp. 118–119.
  2. ↑ Kolb, Eberhard (2005). The Weimar Republic. New York: Routledge. p. 140. ISBN 0415344425.
  3. ↑ Watson, Alexander (2008). Enduring the Great War: Combat, Morale and Collapse in the German and British Armies, 1914–1918. Cambridge: Cambridge Military Histories. ch. 6. ISBN 9780521881012.
  4. ↑ Evans 2003, p. 150.
  5. ↑ Hunt, Richard M. (1958). „Myths, Guilt, and Shame in Pre-Nazi Germany“. Virginia Quarterly Review. 34 (3): 355–71.
  6. ↑ „Prof. Liudas Truska. Lietuvos žydų padėtis pirmuoju sovietmečiu, jų vaidmuo valdžios struktūrose 1940–1941 metais“. Nuoroda tikrinta 2018 m. birželio 8 d..
  7. ↑ Kviklys, Bronius (1946). „Žydų išžudymas - nacių niekšybė“. Lietuvių kova su naciais 1941-1944 m. Mintis. p. 18.

Šaltiniai

Taip pat skaitykite