Iki 1077 m. ji oficialiai buvo Duklios kunigaikštystė, 1077–1148 m. – Duklios karalystė, o po to vėl kunigaikštystė.
Istorija
Susikūrimas
Duklios kunigaikštystės pradžia siejama su nuo VII a. egzistavusiu tradiciniu pietinių slavų regionu (župa), kuris vadintas Duklia pagal didžiausią regiono miestą Doklea ir koncentravosi aplink Skadaro ežerą. Jis buvo viena iš 6 sudėtinių ankstyvosios serbų valstybės dalių. Būdama piečiausia serbų teritorija, iki X a. Duklia buvo dažniausiai priklausoma nuo Bizantijos, o 927–960 m. – nuo Raškos.
Valstybei susikurti prielaidos susidarė X a. viduryje, nusilpus Raškai. Čia į valdžią atėjo Raškos Vlastimirovičių atšaka – Petrovičiai, kurie įsteigė sostinę Baro mieste. Jie titulavosi ne tik Duklios kunigaikščiais, bet taip pat serbų valdovais ir greitai įgijo valdžią gretimoje Travunijoje ir kalnuotose teritorijose žemyno gilumoje (Podgorijoje). 971 m. mirdamas pirmasis Duklios kunigaikštis Hvalimiras Petrovičius visas tris teritorijas padalino savo sūnums: Petrislavui (Duklia), Dragimirui (Travunija ir vėliau Zahumlje) ir Miroslavui (Podgorija).
Valdant Petrislavo sūnui Jovanui Vladimirui (990–1016), Duklia sudarė sąjungą su Bizantija prieš Bulgariją, tačiau 997 m. jai pralaimėjo ir tapo vasale. Jovanas pripažino Bulgarijos valdžią, o jam mirus Duklios kunigaikščiu tapo jo dėdė Dragimiras, iki tol valdęs Zahumlje. Tačiau jau 1018 m. jis nužudytas, o Duklia nukariauta Bizantijos imperijos.
Klestėjimas
Zetos sudėtinės dalys XI a. vid.
Dragimiro sūnus Vojislavas per Bizantijos valdžią išlaikė tėvoniją Travunijoje ir Zahumlje, o 1034 m. nustojo mokėti duoklę Bizantijai ir užėmė Duklios regioną, vėl suvienydamas tėvo turėtas žemes. Bizantijos pasiųsta armija jį pagavo, tačiau pabėgęs jis pradėjo partizaninį karą ir įsitvirtino Skutaryje. 1142 m. laimėjęs pergalę prieš Bizantiją, jis galutinai iškovojo Duklios nepriklausomybę ir sukūrė valstybę, apėmusią keturis istorinius serbų regionus – Duklią, Travuniją, Zahumlje ir Podgoriją. Jo pradėta dinastinė atšaka yra vadinama Vojislavljevičiais. Naująja sostine tapo Stonas (Zahumlje regione).
Vojislavo įpėdinis Mihailo pastoviai stiprino šalį naudodamasis palankia vedybų ir diplomatijos politika, laviruodamas tarp Bizantijos, Normanų ir Kroatijos. 1060 m. jis atkariavo iš Bizantijos Rašką ir pasodino ten savo sūnų Petrislavą. Kitas sūnus – Konstantinas Bodinas 1072 m. paskelbtas Bulgarijos caru. 1077 m. pats Mihailo gavo karūną iš Romos popiežiaus ir Duklia virto karalyste. 1081 m. į valdžią atėjo Konstantinas Bodinas, kuris tęsė tėvo politiką. Jam pavyko naujai įtvirtinti Vojislavljevičių pozicijas Raškoje, užimti Bosniją. Tai buvo didžiausias Duklios suklestėjimas, kuomet ji užvaldė visas serbų žemes.
Nuosmukis
Po 1085 m. Bizantija pradėjo atsigauti nuo normanų antpuolių ir vėl tapo svarbiu žaidėju Balkanuose. Po Konstantino mirties 1101 m. nuo Duklios iš karto atskilo Zahumljė, Raška ir Bosnija. Pačioje Duklioje taip pat prasidėjo karai tarp Vojislavljevičių palikuonių. Konstantino žmona Džakvinta, siekdama užtikrinti savo sūnaus įpėdinystę, įkalino jo sūnėną Branislavą, o jo giminė priversta bėgti. Į Duklios sostą sėdo Konstantino brolis Dobroslavas II, tačiau Branislavo brolis Kočoparas, gavęs Bizantijos ir Raškos pastiprinimą, nuvertė jį ir pats sėdo į sostą. Jau 1103 m. jis pats buvo išvytas iš šalies, o į sostą sėdo naujai išrinktas Vladimiras (valdė kaip Bizantijos vasalas).
1114 m. sostą galiausiai užėmė Konstantino sūnus Džordžije, tačiau 1118 m. Branislavo giminė su Bizantijos parama jį nuvertė ir pasodino savo atstovą Grubeša (Branislavo sūnų). Džordžije 1125 m. susigrąžino valdžią su Raškos pagalba, tačiau 1131 m. vėl neteko sosto, nes čia sėdo kitas Branislavo sūnus Gradihna. Visų šių vidinių nesutarimų metu Duklia galutinai prarado karalystės statusą, o jos valdovai buvo tituluojami kunigaikščiais, Bizantijos vasalais. Tai leido sustiprėti žemyne buvusiai Raškai, kuri ilgainiui užėmė didžiąją dalį Duklios žemių: valdant paskutiniesiems valdovams Duklia tevaldė siaurą pakrantės ruožą nuo Kotoro iki Ulcinčio. 1186 m. Raškos valdovas Stefanas Nemania pabaigė valstybės egzistavimą ją okupuodamas.
