Dalį Dubingių valdų XV a. pab. iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio gavo Mikalojus Radvilaitis. Jas paveldėjo Jurgis Radvila. 1528–1530 m. valdai priklausė 195 dūmai, tarp jų 37 – miestiečių, 10 – keliuočių, 9 – bajorų ir 60 – priklausomų žmonių. Valda pradėta vadinti Dubingių kunigaikštyste, kai 1547 m. Mikalojus Radvila Rudasis gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą ir ėmė tituluotis Biržų ir Dubingių kunigaikščiu. Dubingiai buvo viena svarbiausių jo tėvoninių valdų, esančių netoli Vilniaus.
Dubingių kunigaikštystė buvo nualinta per XVII a. vid. ir XVIII a. pr. karus su švedais ir rusais. Pagal 1643 m. inventorių, Dubingių kunigaikštystę sudarė 19 nedidelių kaimų, pagal 1652 m. inventorių – 6 palivarkai, pagal 1768 m. inventorių liko 3 palivarkai – Dubingiai, Gaveikiai ir Našiškiai. XVII a. viduryje joje gyveno 175 žmonės, po 1700–1721 m. Šiaurės karo liko 154 gyventojai.
Miškų zonoje esančioje Dubingių kunigaikštystėje buvo plėtojami miško verslai, todėl gyventojai atlikdavo palyginti daug prievolių, susijusių su miško ūkiu bei verslais. 1808 m. Dubingių kunigaikštystę nupirkus Mykolui Tiškevičiui, tapo Tiškevičių ordinacija. Dubingių kunigaikštystė pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje.[1]