Don Kichotas (isp.Don Quixote), pilnas pavadinimas Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos (isp.El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha pirmojo tomo atveju ir isp.El ingenioso caballero don Quijote de la Mancha) – ispanų rašytojo Migelio de Servanteso 1605 ir 1615 m. išleistas dviejų dalių romanas. Į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstas dar Tarpukariu (vertė Pulgis Andriušis, redagavo Aleksys Churginas).[1] Antrą kartą vertė Valdas V. Petrauskas (1995 m. išleido leidykla „Vaga“, 2004, 2007, 2015 m. - „Alma littera“).
Kūrinys neretai laikomas pirmuoju moderniuoju romanu[2][3] ir vienu geriausių šedevrų Vakarų literatūroje.[4][5] „Don Kichotas“ taip pat yra vienas į daugiausiai kalbų išverstų romanų - skaičiuojama, kad yra vertimų į 140 kalbų (įskaitant dalinius vertimus).[6]
Siužetas
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana pasirenka romantiškiau skambantį vardą Don Kichotas (ispaniškai Don Quijote), įlenda į aprūdijusius protėvių šarvus, išsiveda iš arklidės seną kuiną Rosinantą, o ūkininko samdinę pavadina Dulsinėja iš Toboso ir pasiskiria ją savo širdies dama. Kaimo smuklėje, kurią jis palaiko pilimi, šeimininkas įšventina jį į klajojančius riterius ir pataria jam įsitaisyti ginklanešį. Draugai sukūrena Don Kichoto biblioteką, tikėdamiesi taip jį išgydyti, tačiau bergždžiai. Don Kichotas pasikviečia į ginklanešius sumanųjį Sančą Pansą, ir juodu patraukia per Ispaniją, pasiryžę padėti skriaudžiamiesiems ir kovoti su prispaudėjais – Liūdnojo vaizdo riteris ant kuino ir rubuilis Sanča Pansa ant asilo, archetipinė pora, įsikūnijęs dviejų personažų kontrastas – iliuzijų pasaulyje gyvenančio idealisto ir gudraus kaimiečio realisto. Pasiryžęs iki galo ginti teisybę, Don Kichotas visur įžvelgia priespaudą: kalinius nusikaltėlius palaiko belaisviais bajorais, avių bandą – priešų kariuomene, o vėjo malūnus – milžinais. Teisybė, Sanča Pansa tuos milžinus vadina vėjo malūnais, bet dėl to, pasak riterio, kaltos ideologinės priešų pinklės.
Paskui juodu svečiuojasi pas Hercogą. Šis, su visais dvariškiais, apsimeta patikėjęs Don Kichoto kliedesiais, kad gautų iš jo smagiai pasijuokti, bet lieka jo patiklumo ir idealizmo sugėdintas. Pagaliau kitas riteris iššaukia Don Kichotą į dvikovą ir išgauna iš jo pažadą metams atsisakyti riterystės, jei būtų nugalėtas. Jis pralaimi, nusivelka šarvus ir karščiuodamas skausmingai suvokia, kad jo idealai tapo dingstimi padaryti jam didžiulę gėdą. Viskas baigiasi tuo, kad Don Kichotas suvokia tikrąją savo iliuzijų vertę, jam nušvinta protas, bet tik trumpam – jis miršta.
Įtaka ir išliekamoji vertė
Don Kichoto istorija įkvėpė sukurti ne vieną spektaklį, operą ir baletą. Žymiausiam baletui apie Don Kichotą muziką sukūrė Liudvigas Minkus (pastatyta 1869 m., Lietuvoje pirmąkart pastatyta 1936 m.)
Tokių personažų, kokie sukurti romane, visada ypač pagausėja, kai patrauklios, bet atgyvenusios ideologijos grimzta į praeitį, o pasenusi gyvensena tampa karikatūriška.[7] „Don Kichotas“ – pirmas reikšmingas romanas, parodantis, kaip romanai žadina netikras iliuzijas. Tuo jis refleksyvus ir kartu – realistiškas: jis atsiriboja nuo riterių romanų ir juos išjuokdamas įrodo pats esąs realistinis.[7]
Don Kichoto vardas tapo bendriniu (donkichotas), simbolizuojančiu lakios vaizduotės žmogų, idealistą, nesutariantį su pragmatiška aplinka, kovojantį su nenugalimomis kliūtimis.[9] Don Kichotas su Sanča Panso figūruoja Vytauto Mačernio 18-ajame žiemos sonete.