Difamacija (lot. diffamatio 'apkalbinėjimas', 'šmeižimas'; fama 'reputacija') – pramanytų ar tikrų asmenį žeminančių žinių skleidimas.^[1][2]

Difamacija, kaip teisingos informacijos, nors ir žeminančios žmogaus garbę paskleidimas, nėra laikoma baudžiamąja veika (nusikaltimu). Tikrovės neatitinkančios informacijos (melagingų žinių platinimas tą suvokiant kaltininkui yra šmeižtas (paprastai baudžiamasis nusižengimas), už jį numatyta baudžiamoji atsakomybė (tiesa, byla keliama tik privataus kaltinimo tvarka, t. y., tik esant nukentėjusiojo skundui).

Prancūzijoje difamacija istoriškai buvo laikoma nusikaltimu spaudos srityje, atitinkamu spaudos įstatymo pažeidimu Vokietijoje – privatus šmeižtas.

1819 m. ir 1881 m. Prancūzijos įstatymai difamaciją apibrėžė kaip bet kokią spausdintą nuorodą ar „pripaišymą“ fakto, žeminančio asmens arba organizacijos reputaciją. Panašiai difamacija buvo suprantama ir Didžiojoje Britanijoje.

• Lilienthal. Üble Nachrede und Verleumdung. «Vergleichende Darstellung d. Deutsch. und Ausl. Strafrechts».
• Познышев С. В. Понятие чести (§ 63) Archyvuota kopija 2013-03-10 iš Wayback Machine projekto.. «Особенная часть русского уголовного права. Сравнительный очерк важнейших отделов особенной части старого и нового уложений» Archyvuota kopija 2012-09-07 iš Wayback Machine projekto.. Издание 3-е, исправленное и дополненное. 1912 m.