PROFILPELAJAR.COM

Didysis sprakšis
Apsauga: 4(I) – Nenustatyta

Didysis sprakšis (Stenagostus rufus)

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Nariuotakojai ( Arthropoda)
Klasė:	Vabzdžiai ( Insecta)
Būrys:	Vabalai ( Coleoptera)
Antšeimis:	Sprakšiniai ( Elateroidea)
Šeima:	Sprakšiai ( Elateridae)
Gentis:	Stenagostus ( Stenagostus)
Rūšis:	Didysis sprakšis ( Stenagostus rufus)

Binomas

Stenagostus rufus
De Geer, 1774

Didysis sprakšis (Stenagostus rufus) – sprakšių (Elateridae) šeimos Stenagostus genties vabalas.

Didysis sprakšis yra stambiausias Lietuvoje gyvenantis sprakšis, jo kūno ilgis siekia 20-28 mm. Nuo 1989 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą (4(I) kategorija).^[2] ^[3] Aptinkamas stambesniuose pušynuose Baltijos pajūryje ir Pietryčių Lietuvoje. Pirmosios žinomos radavietės užregistruotos Šeduvoje, Radviliškio raj. (1958 m.), Juodkrantėje (1970 m.), Varėnos raj. (1984 m.). Kuršių nerijoje 1987–2004 m. vykdytų tyrimų metu rasta pavienių egzempliorių prie Juodkrantės ir Nidos.

Paplitimas

Didysis sprakšis yra plačiai paplitęs didžiojoje Europos dalyje, išskyrus Didžiają Britaniją ir Airiją. Pietinė arealo riba praeina per Prancūziją, Italiją, Bulgariją, šiaurėje siekia Pietų Skandinaviją. Europos endeminė rūšis.

Rūšis nors ir paplitusi, bet nėra įprasta. Dėl savo slaptumo, manoma, nėra pakankamai registruojama. Ukrainoje tai retas vabalas, sutinkamas vakarinėse ir pietinėse srityse. Randamas kai kuriose vietose Čekijoje ir Slovakijoje. Vengrijoje didysis sprakšis retas, mažos jo populiacijos žinomos tik atskirose vietovėse vakarinėje dalyje bei vienoje vietovėje šalies šiaurėje. Vokietijoje šių sprakšių nedaug, bet jų galima aptikti beveik visuose regionuose, išskyrus kalnus ir šalies vakarinę dalį. Švedijoje buvo užregistruoti septyniose vietovėse per pastaruosius 10 metų. Apie jų buvimą Ispanijoje žinoma mažai, manoma, reti.

Biologija

Vabalo kūnas yra raudonai rudas, apaugęs labai trumpais auksiškais plaukeliais. Antenos, nuo trečiojo narelio, ryškiai pjūkliškos. Galinio narelio viršūnė su sąsmauka. Prieškrūtinėlės priekinė pusė su skersine iškilusia briaunele. Antsparniai su taškuotomis vagelėmis, trys šoninės vagelės priekinėje dalyje su labai rupiais skersiniais taškais.

Didieji sprakšiai pažįstami kaip vabalai ksilofagai, aptinkami spygliuočių miškuose ir plantacijose. Šilumą mėgstanti rūšis, gyvenanti šviesiuose, retuose pušynuose.

Lervos vystosi pūvančioje pušies, rečiau eglių medienoje, randamos po nukritusių kamienų žieve, senuose spygliuočių kelmuose. Lėliukės vystosi kelmo požeminės dalies žievėje gegužės–birželio mėn. Suaugę aktyvūs liepą–rugpjūtį. Mėgsta prieblandą ir tamsą (pirmoje nakties pusėje), juos traukia dirbtinės šviesos šaltiniai. Lervos ir suaugėliai yra grobuoniški. Generacijos trukmė – 5 metai.