Didjė Raùlis
Didier Raoult
Gimė	1952 m. kovo 13 d. Dakaras
Gyven. vieta	Marselis
Sutuoktinis (-ė)	Natacha Caïn
Veikla	Virusologas, mikrobiologas, infektologas
Sritis	Infektologija ir virusologija
Organizacijos	IHU Méditerranée Infection, hôpital de la Timone, université d'Aix-Marseille
Pareigos	Generalinis direktorius „Fondation Méditerranée Infection“ (nuo 2011 m.) Direktorius Unité de Recherche sur les Maladies Infectieuses et Tropicales Emergentes (2008–2017 m.) Universiteto prezidentas „Université de la Méditerranée - Aix-Marseille II“ (1994–1999 m.)
Žymūs apdovanojimai
• Chevalier de l'ordre national du Mérite (1995 m.) • Grand prix de l'Inserm (2010 m.) • Officier de la Légion d'honneur (2011 m.) • Grand Prix scientifique de la Fondation Louis D. (2015 m.) • Commandeur de l'ordre national du Mérite (2015 m.)
Medicinos darbuotojų reg. nr. 10003343455 Tinklalapis didierraoult.com

Didjė Raùlis (Didier Raoult; g. 1952 m. kovo 13 d. Dakare, Senegale) - prancūzų infektologas ir virusologas, mikrobiologijos profesorius. Jis specializuojasi naujųjų tropinių užkrečiamųjų ligų srityje Medicinos ir paramedicinos mokslų fakultete Marselyje bei Marselio klinikinės ligoninės infekcinių ligų institute („Institut hospitalo-universitaire en maladies infectieuses de Marseille“ - IHU).

D. Raulis – 2010 m. „Grand Prix de l’Inserm“ (Prancūzijos nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto apdovanojimas) laureatas. Jis yra vienas dažniausiai cituojamų prancūzų tyrėjų, parengęs daugybę mokslinių publikacijų. Pagarsėjęs savo tiesmuku kalbėjimo būdu bei ikonoklastišku požiūriu. 2020 m. jis susilaukė tarptautinio žiniasklaidos dėmesio paskelbęs, kad, kartu su savo komanda, surado COVID-19 ligos gydymo būdą.

D. Raulis gimė 1952 m. kovo 13 d. Dakare, Senegale. Jis išsaugojo emocinį ryšį su šia šalimi bei su Afrikos žemynu. Mokslininko tėvas yra iš Normandijos kilęs karo gydytojas, įkūręs Afrikos maisto ir mitybos mokslo tyrimų organizaciją (Organisme de recherches sur l’alimentation et la nutrition africaines (Orana))^[1], o motina – medicinos sesuo, kilusi iš Bretanės.

1961 m. šeima įsikūrė Marselyje^[2]. D. Raulis mokėsi Nicos licėjuje, vėliau – Briansono internate^[3]. Buvo prastas mokinys, kartojo kelių klasių kursus. 1968 m. mokslus priešpaskutinėje licėjaus klasėje nutraukė. Būdamas septyniolikmetis D. Raulis dvejiems metams išplaukė dirbti keleiviniuose bei prekybiniuose laivuose. 1972 m. jis, kaip laisvas klausytojas, išlaikė baigiamuosius mokyklinius egzaminus (pasirinkęs humanitarinę pakraipą), vėliau įstojo į Ekso-Marselio universiteto Medicinos fakultetą. Jis sėkmingai užbaigė rezidentūrą bei įgijo daktaro laipsnį. D. Raulis norėjo tapti akušeriu-ginekologu, bet, būdamas vienu pažangiausių studentų, rezidentūros studijoms jis galėjo pasirinkti infektologo specialybę, kaip ir jo prosenelis Paul Legendre (1854–1936 m.). 1982 m. D. Raulis vedė Natacha Caïn, psichiatrę, yra 3 vaikų tėvas.

D. Raulis atrado būdą kultyvuoti riketsijas, o 1983 m. įkūrė Riketsijų tyrimo laboratoriją („Unité des rickettsies“) Hôpital de la Timone ligoninėje. Tapęs profesoriumi, jis vadovavo disertacijoms infekcinių ligų tema Medicinos ir paramedicinos mokslų fakultete, Ekso-Provanso universitete Marselyje. Nuo 1988 m. iki 2018 m. apgintos 89 jo vadovaujomos disertacijos.

1994–1999 m. D. Raulis vadovavo „Méditerranée Aix-Marseille II“ universitetui (Universiteto prezidento rinkimuose jam nusileido Michel Fougereau).

Po SARS epidemijos 2003 m. vyriausybės prašymu D. Raulis parengė ataskaitą apie bioterorizmą ir epidemiologines rizikas. Joje mokslininkas atkreipė dėmesį į tai, kad Prancūzijos sveikatos sistema nėra pasiruošusi pandemijoms. Ataskaitoje jis rekomendavo aktyviai diskutuoti apie naują sveikatos apsaugos politiką, kuri būtų pajėgi tiksliau numatyti epidemiologines rizikas, galinčias tapti dideliu iššūkiu glaudžiais saitais susietam pasauliui. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad Prancūzijos sveikatos apsaugos sistemai kyla rizika susidurti su pernelyg dideliu krūviu, bei rekomendavo ligoninėse įsteigti infekcinius padalinius, o svarbiausia – testų gamybos centrus, kad būtų įmanoma kuo greičiau ir kuo anksčiau identifikuoti pirmuosius užsikrėtusiuosius. 2008–2017 m. jis vadovavo Naujųjų infekcinių ir tropinių ligų tyrimų padaliniui („Unité de recherche sur les maladies infectieuses et tropicales émergentes“) Marselyje, Dakaro Hanno universiteto miestelio Plėtros tyrimų institutui (l'Institut de recherche pour le développement – IRD) bei Cheikh-Anta-Diop‘o univesitetui.

Jo komanda yra įkūrusi kelis startuolius. Vis dėlto, susidūręs su finansavimo problemomis, jis kritikavo „egalitarinę“ Prancūzijos sistemą ir prašė individualaus vertinimo. 2010 m. lakričio 19 d. jis pelnė „Grand Prix Inserm 2010“ už karjeros pasiekimus.

Gavęs didžiausią Prancūzijos istorijoje medicinos tyrimams skirtą subsidiją (72,3 mln. eurų, skirtų Nacionalinės tyrimų agentūros (ANR – Agence Nationale de la Recherche) „Ateities investicijų programoje" (PIA – Programme investissements d'avenir)) D. Raulis inicijavo naujo pastato, skirto „IHU Méditerranée Infection“ institutui, statybą. Jis atidarytas 2018 m. Šis institutas skirtas infekcinių susirgimų diagnostikai, medicininei priežiūrai bei tyrimams, įskaitant gydymą bei mokymą. „IHU Méditerranée Infection“ instituto steigėjai yra: Ekso-Marselio Universitetas (Université d'Aix-Marseille), Marselio ligoninių tinklas „Assistance publique – Hôpitaux de Marseille“, biotechnologijų įmonė „BioMérieux“, Prancūzijos kraujo centras (Établissement français du sang), Plėtros tyrimų institutas (IRD), Karo medicinos tarnyba (Service de santé des armées). Jis gauna Europos Sąjungos bei Europos regioninės plėtros fondo paramą, taip pat yra remiamas daugybės partnerių.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

D. Raulis visų pirma žinomas dėl savo indėlio į mimivirusų tyrimus, kurie atvėrė galimybę gilintis į dar visai netyrinėtą milžiniškų virusų sritį. 2010 m. mokslininkui už ligų sukėlėjų tyrimus bei milžiniškų virusų tyrimus skirtas prestižinis didysis Institut national de la santé et de la recherche médicale (INSERM) prizas. 2015 m. pelnytas “Fondation Louis D.” apdovanojimas (skiriamas Prancūzijos instituto) už  virškinamojo trakto mikrobų rūšių tyrimus bei jo antibiotikų tyrimus, – parodo D. Raulis mokslinių atradimų svarbą.

Remiantis „Dažnai cituojamų tyrėjų sąrašu“ („Higly Cited Researcher list“, Clarivate Analytics), nusistovėjusias tiesas paneigiantis, produktyviai dirbantis tyrėjas 2015 m. tarpautinėje mokslininkų bendruomenėje tapo vienu iš dažniausiai cituojamų prancūzų tyrėjų.

Pasak įtakingo mokslinio leidinio „Le Point“, D. Raulis yra vienas geriausių pasaulio infektologų. Žinomumą jam pelnė tai, kad, kartu su savo komanda atlikęs daugybę klinikinių tyrimų bei įregistravęs naujų patentų, mokslininkas įnešė svarų indėlį į bakterijų mokslo vystymąsi. JAV tinklapio „Expertscape“, teikiančio nuorodas į įvairių sričių gydytojus ekspertus, reitinge D. Raulis užima pirmąją vietą tarp užkrečiamųjų ligų ekspertų (2020 m.). Infekcinių ir tropinių ligų specialistas yra pelnęs nemažai Prancūzijos garbės apdovanojimų. Mokslo srityje D. Raulis buvo pagerbtas jo vardu pavadinus bakteriją: „Raoultella“ yra proteobakterijų tipo enterobakterijų šeimos bakterija.

Dėl savo pozicijos koronaviruso (Covid-19) pandemijos atžvilgiu (kurią viena dalis mokslinės bendruomenės kritikavo, o kita – palaikė), 2020 m. D. Raulis tapo viena labiausiai masinės žiniasklaidos priemonių bei socialinių tinklų sekamų asmenybių Prancūzijoje ir pasaulyje. 2020 m. kovo mėn. jis atsidūrė 2-ojoje „Odoxa“ – geriausiai vertinamų politinių asmenybių barometro – vietoje Prancūzijoje. Jo „Youtube“ paskyroje („IHU de Marseille“) – milijonai peržiūrų, o jo asmeninėje „Twitter“ paskyroje – daugiau nei 100 000 sekėjų. Jį palaiko žinomi žmonės (Valérie Boyer, Christian Estrosi, Éric Cantona, Dieudonné, Laeticia Hallyday, Jean-Marie Bigard, Elon Musk), pripažinti gydytojai (Philippe Douste-Blazy, Michèle Barzach, Marc Gentilini, Patrick Pelloux, Paul Trouill, Martine Wonner), bei piliečių grupės socialiniuose tinkluose, tarp kurių ir „Gilets Jaunes“ („Geltonosios liemenės“). „Facebook“ grupė „Didier Raoult Vs Coronavirus“, sukurta 2020 m. kovo 20 d., vos per kelias dienas subūrė 370 000 narių; remiantis Nacionalinio audiovizualinės komunikacijos instituto („Institut national de la communication audiovisuelle“) parengta ataskaita, minėtoje grupėje publikuojamas turinys panašus į „IHU de Marseille“ komunikaciją, o tai apriboja galimybes lyginti ją su „geltonosiomis liemenėmis“. Pasak tam tikrų žiniasklaidos priemonių, D. Raulis yra pelnęs „informatoriaus“ etiketę, o sąmokslininkų gretose tapęs centrine figūra. Dėl šių  kaltinimų bei prieštaravimų, susijusių su chlorokvinu, D. Raulis susilaukia didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Kovo 22 d. „BFM TV“ informaciniame kanale „chlorokvino“ pavadinimas nuskambėjo bene 250 kartų.

D. Raulis savo jėgas nukreipė į klinikinę mikrobiologiją. Jo komanda viena pirmųjų panaudojo DNR sekos nustatymo aparatą klinikinės mikrobiologijos laboratorijoje, kad nustatytų ribosominės RNR 16S seką bei galėtų identifikuoti bakterijas.

Vėliau, jo laboratorija tapo pirmąja, sistematiškai naudojusia „MALDI-TOF“ spektometrą rutininiam bakterijų identifikavimui. D. Raulis taip pat buvo pirmasis, ligoninėje įrengęs „Point of care“ testavimo įrangą. D. Raulis komanda susiejo endokardito atvejus su neigiama hemokultūra ir nustatė lėtai augančių ar antibiotikais sunaikintų bakterijų etiologijas. Ji pasiūlė specifinį endokardito su neigiama hemokultūra gydymą bei pristatė naujas endokarditų gydymo rekomendacijas. Kalbant apie perikarditus, D. Raulio komanda, atlikusi etiologinę dalies šių uždegimo analizę, susiejo juos su iki šiol šioje situacijoje neatrastais virusais.

Nuo 1984 m. D. Raulio komanda tyrinėja erkių platinamas ligas bei yra paskelbusi daug publikacijų apie riketsiozę, boreliozę bei bartoneliozę.

D.Raulis kartu su Bernard La Scola identifikavo miinišką amebos virusą – mimivirusą. 2004 m. jis Science žurnale paskelbė pranešimą apie mimiviruso DNR seką.^[4] 2008 m. jo komandos bendradarbiai žurnale Nature paskelbė atradę pirmąjį virofagą – virusą „Sputnik“. Tai parazitinis virusas, galintis daugintis tik mimiviruso pagalba.^[5] Tyrimais buvo atskleista, kad mimivurusai turi gynybos mechanizmą, trukdantį virofagui implantuotis į viruso virioną. Galiausiai atskleista, kad šis virofagas galėjo integruotis į ląsteles provirofago forma, ir kad jis galėjo būti siejamas su „transposon-like structures“, vadinamais transpovirionais.

Kinų mokslininkų komanda 2018 m. įrodė, kad mimiviruso enzimų veikla yra sulyginama su CRISPR sistema.

2009 m. D. Raulio laboratorijoje atrastas kitas milžiniškas virusas pavadintas "Marselio virusu". Kartu su Jean-Michel Claverie ir Chantal Abergel komanda mokslininko atrasti milžiniški virusai, pasak pačių tyrėjų, verčia stipriai abejoti dabartine virusų klasifikacija. D. Raulis daugelį kartų teigė, kad milžiniški virusai, jo nuomone, yra kitokios prigimties nei kiti virusai, ir kad jie sudaro ketvirtąjį evoliucinį domeną – „megaviralus“, kartu su bakterijomis, archėjomis ir eukarijais. Kadangi tai – kontroversiška idėja, mokslininkas siūlo vartoti trumpą akronimą „TRUC“ („Things Resisting Uncompleted Classifications), prieš sugrįždamas prie „megaviralų“ sąvokos, kuri 2017 m. tebebuvo kontroversiška.

2018 m. jo komanda, kartu su kitais Prancūzijos, Brazilijos ir Švedijos tyrėjais, atrado naują milžiniškų virusų padermę – tupanvirusus, ilgiausius iš šiuo metu mokslui žinomų virusų. Jų dėka žengtas naujas žingsnis milžiniškų virusų pažinimo link.

Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio mokslininkas, kartu su savo komanda, identifikavo ir aprašė šimtą naujų patogeniškų bakterijų. Dvi bakterijos buvo pavadintos jo vardu: „Raoultella planticola“ bei „Rickettsia raoultii“.

Kartu su savo komanda mokslininkas identifikavo 10 naujų riketsijų rūšių, kurios yra patogeniškos žmogui. Jis yra vienas iš bendraautorių 2-jų straipsnių, kuriuose teigiama, jog, riketsijas platina ne tik utėlės, blusos ir erkės; vieną iš jų rūšių – R. felis – platinti gali ir uodai. Ši rūšis yra labiausiai paplitusi tropikuose.

Kalbant apie Bartonella bakterijas, D. Raulio komanda buvo pirmoji, nustačiusi jų vaidmenį endokardito susirgimuose.

Kalbant apie Ku karštinę, platinamą per Coxiella burnetii bakteriją, D. Raulis iš naujo apibrėžė jos diagnostikos kriterijus, aprašė visus ligos aspektus bei įrodė šios bakterijos vaidmenį ne Hodžkino limfomos genezėje.

Kartu su savo komanda, mokslininkas susiejo antifosfolipidų antikūnų gamybą su Coxiella burnetii endokardito ir trombozių atvejais. Neseniai jis aprašė ūmius endokarditus bei pakeitė lėtinių (persistuojančių) endokarditų apibrėžimą. Jis atnaujino gydymo strategijas, kurios šiuo metu yra taikomos medicinos pasaulyje (doksicilinas bei hidrochlorokvinas) pirmą kartą taikydamas „Plaquenil“ siekdamas alkalizuoti rūgštinės terpės vakuolę, kurioje gyvena bakterijos, tam, kad galėtų veikti antibiotikai, kurių veikimą stabdė minėta rūgštinė terpė.

Tropheryma whipplei bakterija, sukelianti 1907 m. gydytojo Georges Hoyt Whipple aprašytą Whipple ligą, buvo pirmą kartą izoliuota D. Raulio laboratorijoje. Jo komanda yra viena iš dviejų pasaulyje, nuskaičiusi šios bakterijos genomo seką. Tropheryma whipplei atradimas parodė, kad bakterija yra gana paplitusi aplinkoje ar pacientų gleivinėse ir nebūtinai yra siejama su patologija. Šiai ligai gydyti jis parinko doksiciliną ir hidrochlorokviną, aprašė ūmias ligos formas, tame tarpe ir pneumopatijas, vis dėlto pagrindiniuose gydymo protokoluose hidrochlorokvinas nėra taikomas.

Bendradarbiaudami su antropologų komandomis, D. Raulis, Michel Drancourt bei Gérard Aboudharam buvo vieni pirmųjų, susidomėjusių paleomikrobiologija. Jie ištobulino DNR ekstrakcijos iš danties minkštimo techniką ir atliko pirmąją retrospektyvią viduramžių maro, kurio protrūkis įvyko Marselyje XVIII a. pradžioje, diagnostiką bei, remdamiesi mėginiais, patvirtino, kad XIV a. buboninio maro sukelėjas buvo Yersinia pestis bakterija. Šį darbą ginčijo Marcus Thomas Pius Gilbert.

D. Raulio komanda taip pat įrodė, kad Justiniano maras taip pat buvo sukeltas Yersinia pestis bakterijos. Jo komanda postulavo, kad itin spartus šios bakterijos plitimas buvo susijęs su utėlių infekcija, per kurias, galbūt, ši epidemija ir paplito.

1999 m. D. Raulis nusprendė pradėti rengti naują genomikos programą ir taikyti ją mikrobiologijos ir infekcinių ligų srityse. Komanda tyrimus pradėjo nuo Rickettsia conorii.

2015–2018 m. D. Raulis kartu su kitomis komandomis tyrė mikrobiotos sąsajas su vėžiniais susirgimais. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas imuninės sistemos modifikacijoms, priklausomai nuo žarnyno mikrobiotos. Iš tiesų, mikrobiomos struktūra gali sukelti imuninės sistemos pokyčių bei daryti įtaką chemoterapinių medikamentų farmakodinamikai, tuo pačiu ir ligonių atsakui į taikomą gydymą.

Viena iš D. Raulio vystomų tyrimo sričių yra pokyčių žarnyno floroje sąsaja su nutukimu. Šia tema jo pasisakymai yra gana kontroversiški. 2009 m. moksliniame leidinyje „Nature Reviews Microbiology“, D. Raulis rašo: „Jogurtai ir gėrimai, praturtinti probiotikais, jau bene 20 metų atlieka svarbų vaidmenį nutukimo epidemijoje<...>“ Jis tvirtina, kad „probiotikai ūkio sektoriuje yra naudojami kaip augimą skatinanti priemonė. Siekiant patvirtinti, kad jie yra saugūs vartoti naudoti žmogui, reikia atlikti naujus tyrimus“.

2014 m. savo medicinos žurnale „Clinical Microbiology and Infection“ D. Raulis publikavo dviejų gydytojo Yves Lévy („Henri Mondor“ ligoninė) identifikuotų pacientų tyrimą. Šiame tyrime pateikiama analogija tarp koalos retroviruso, esančio endogenizacijos procese, bei akivaizdaus spontaniško išgijimo nuo ŽIV. Išgijo du jauni pacientai, kuriems niekada nebuvo skirtas gydymas retrovirusą veikiančiais vaistais. Jie neturėjo nei klinikinių ŽIV infekcijos simptomų, nei ŽIV nukleorūgščių kraujyje, kurias fiksuotų standartiniai testai. Modernios sekų nustatymo tyrimų technikos dėka buvo nustatyta, kad šių pacientų ŽIV genai buvo nuslopinti triptofano kodonus pakeitus stop kodonais, tam įtakos galėjo turėti ląstelių fermentas „APOBEC“. D. Raulis siūlė plėtoti šios krypties tyrimus, kadangi informacijai pasitvirtinus galima būtų ieškoti naujų AIDS gydymo būdų. Nors mokslininkas nedirba su AIDS, jis nurodė „norėjęs pateikti evoliucinį požiūrį į šią ligą“, o jo atradimą reikėtų įvardyti kaip „hipotezę apie Raudonąją karalienę“. Pasiūlyta tyrimų kryptis buvo įvertinta kaip įdomi, bet reikalaujanti įrodymo; vienas iš gydytojų pabrėžė, kad, nepaisant to, jog ši publikacija sulaukė didelio susidomėjimo, joje nepateikta nieko naujo, kadangi „abu tyrime aprašyti pacientai yra „ŽIV kontroliuojantys“ (t. y. sugebantys savaime kontroliuoti ŽIV infekciją), toks fenotipas buvo aprašytas 2005 m., ir, nors analizuotas mechanizmas yra teisingas, apie jį jau buvo žinoma.

2020 m. sausio 21 d. „IHU“ Youtube paskyroje D. Raulis sumenkino pandemijos reikšmę teigdamas: „Miršta trys kinai ir tai ant kojų sukelia visą pasaulį. Įsikiša PSO, apie tai kalbama per televiziją bei radiją. Visa tai yra beprotiška, nebeliko nė kruopelės racionalumo“.^[6] Vasario pradžioje savaitraščiui „Le Journal de Dimanche“ jis išsakė tą pačią nuomonę: „Šis virusas nėra toks piktas [kaip atrodo]“.^[7]

2020 m. vasarį, kartu su savo komandomis, jis rūpinosi 181 dėl Covid-19 epidemijos iš Uhano (Kinija) repatrijuotų ir Carry-le Rouet karantinuotų asmenų sveikata. 2020 m. vasario 25 d., kai Prancūzijoje prasidėjo epidemija R.Didier paskelbė apie koronaviruso "pabaigą", teigdamas, kad chlorokvinas (vaistas maliarijai gydyti) galimai yra pigiausias ir paprasčiausias vaistas koronavirusui Covid-19 gydyti. Šį teiginį jis išsakė remdamasis 2 Kinijoje pasirodžiusiais pranešimais: pirmame, išplatintame sausio 25 d., teigta apie didelį vaisto efektyvumą in vitro, antrame, vasario 15 d., apie preliminarius teigiamus rezultatus šimtui gydytų ligonių. Šis pasisakymas sulaukė daug atsargių vertinimų, dėl to, kad buvo daug nesėkmingų bandymų gydyti kitus virusus po daug žadančių in vitro tyrimų rezultatų, dėl to, kad nėra klinikinių duomenų bei kontraindikacijų, dėl šalutinių reiškinių, perdozavimo rizikos bei dėl jau žinomų problemų, kylančių sąveikoje su kitais vaistais. Kovo 6 d. pirmasis randomizuotas tyrimas, atliktas Kinijoje mažai pacientų kohortai, neparodė didesnio chlorokvino effektyvumo Covid-19 gydymui, atliekant testus 7-ąją gydymo dieną, šis rezultatas daugeliu atvejų buvo pasiektas taikant klasikinį gydymą. Taigi, Prancūzijos Sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad nėra jokio nuodugnaus tyrimo, publikuoto tarptautiniame moksliniame žurnale ir įvertinto nepriklausomų recenzentų, kuris įrodytų, kad chlorokvinas yra efektyvus vaistas koronavirusui gydyti.

2020 m. kovo 11 d., D. Raoult tapo vienu iš 11 ekspertų, pakviestų dalyvauti Covid-19 Mokslo taryboje, kuriai buvo patikėta suformuluoti sprendimus, kuriuos turėtų priimti valdžia kovoje su pandemija Prancūzijoje, bet jis nedalyvavo nė viename iš posėdžių ir kovo 24 d. pranešė, kad atsisako būti šios Tarybos nariu, įvertinęs, kad nieko moksliškai pagrįsto joje nėra.

Jis prieštarauja nepakankamų patikros apimčių politikai bei nepritaria Prancūzijoje įvestoms karantino sąlygoms, teigdamas, kad „izoliuoti užsikrėtusius, bet to nežinančius žmones kartu su sveikais yra „savotiškas“ metodas“. Atsižvelgęs į jo regione užregistruotą žemą mirtingumą (Provanso-Alpių-Žydrojo kranto regione iš 120 susirgusiųjų registruoti tik 2 vyresnių nei 87 metų pacientų mirties atvejai), mokslininkas teigia, kad ligos mirtingumo rodiklis yra žemas, bei kaltina pernelyg didelį, mokslu nepagrįstą žiniasklaidos šiam virusui skiriamą dėmesį, turimą statistiką lygindamas su mirtingumo rodikliais karantinuotame „Diamond Princess“ laive.

2020 m. balandžio 14 d., remdamasis itin nukritusiu „IHU de Marseille“ naujai registruojamų susirgimų skaičiumi, tyrėjas teigė, kad epidemija gali išnykti po kelių savaičių, pavasarį, kas yra gana įprasta virusų sukeltoms kvėpavimo takų ligoms. Jis pakartojo spėjimą, kad ši sveikatos krizė neturės įtakos prancūzų gyvenimo trukmės rodikliui.

Gegužės 5 d., konstatuodamas, kad iš visų hospitalizuotų „IHU“ pacientų mirė tik vienas, jaunesnis nei 65 metų, ir kad mirties rizika neturintiems kitų rizikos faktorių yra labai maža, gydytojas mano, kad „sambrūzdis dėl baisių Covid-19 pasekmių yra neracionalių kliedesių forma“.

Didier Raoult nurodė, kad 2020 m. kovo 1-2 d. sulaukė grasinimų mirtimi siekiant atgrasyti jį nuo chlorokvino rekomendavimo.

2020 m. kovo 16 d. jis išpalino vaizdo įrašą, įrašytą savo studentų akivaizdoje, kuriame paskelbė jo paties atliktų klinikinių tyrimų (gydant ligonius hidroksichlorokvino ir antibiotikų deriniu) teigiamus rezultatus, kuriuos ruošėsi publikuoti kovo 20 d.

Iš pradžių nei chlorokvinas, nei hidroksichlorokvinas nebuvo testuojami pirmajame nacionaliniame klinikiniame tyrime „Discovery“, apie kurį buvo pranešta kovo 11 d. Tuo metu šis sprendimas aiškintas kylančia medikamentinio gydymo rizika taikant reanimacinį gydymą, šalutiniu poveikiu ir tuo, kad chlorokvino nėra PSO rekomenduojamo gydymo sąraše. Vis dėlto, kovo 17 d. Prancūzijos sveikatos apsaugos ministras Olivier Véran‘as, įvertinęs Didier Raoult ir jo komandos paskelbtus rezultatus, suteikė leidimą kitoms komandoms atlikti platesnį tyrimą „kuo įmanoma greičiau“.

2020 m. kovo 20 d., preliminarūs kovo 16 d. pristatyto eksperimentinio tyrimo rezultatai buvo paviešinti interneto tinklapyje „MedRxiv“ pavadinimu „Hydroxychloroquine and Azithromycin as a treatment of COVID-19: preliminary results of an open-label non-randomized clinical trial“ kaip „pre-publikacija“, nepatvirtinta kolegų; „International Journal of Antimicrobial Agents“ taip pat publikavo šiuos rezultatus. Pagrindiniai priekaištai, kuriuos išreiškė mokslininkų bendruomenė, Covid-19 mokslo taryba, mokslinė organizacija International Society of Antimicrobial Chemotherapy, kuriai priklauso tyrimą publikavęs leidinys, bei tinklapis „PubPeer“ buvo susiję su metodologiniais tyrimo trūkumais.

Netrukus hidroksichlorokvinas buvo įtrauktas į daugybę klinikinių tyrimų, įskaitant Europos klinikinį tyrimą „Discovery“, kurį INSERM paskelbė kovo 22 d., kuriame šis medikamentas kurį laiką tiriamas nebuvo. Christian Perronne (buvęs Prancūzijos aukštosios sveikatos apsaugos tarybos pirmininkas) priekaištavo „Discovery“ dėl bandymų testuoti tik hidroksichlorokvino veiksmingumą, kartu netaikant azitromicino, bei kritikavo patį testavimo principą – neetiška skirti potencialiai veiksmingą gydymą atsitiktinai parinktiems pacientams, kai šiems telieka kelios dienos gyventi.

Klinikinių tyrimų įgyvendinimą apsunkina tai, kad kai kurie pacientai nori būti gydomi hidroksichlorokvinu. Įtraukimas į tyrimą gali vėluoti dėl nevaldomos komunikacijos, o iš naujo informuoti pacientus atima daug laiko. Kovo 22 d. D. Raoult komanda pranešė, kad visiems susirgusiems pacientams siūlys gydymą hidroksichorokvinu ir azitromicinu, be oficialaus leidimo. Prancūzijos aukštosios sveikatos apsaugos taryba rekomendavo netaikyti šio preparato, išskyrus sunkius ligos atvejus. Kovo 23 d. Prancūzijos Sveikatos apsaugos ministras praneša, kad jis suteikia leidimą skirti hidroksichlorokviną be oficialaus leidimo „sunkiems hospitalizuotų Covid-19 sergančių pacientų ligos atvejams gydyti, gydytojų konsultacinės komisijos sprendimu bei tik su griežta priežiūra“ (sprendimas įsigaliojo 2020 m. kovo 26 d.). Kitais atvejais šis gydymas išlieka nerekomenduotinas, kol nėra sulaukta jo efektyvumo įrodymų. Remiantis Tarptautinio audiovizualinės komunikacijos instituto apžvalga, ši žinia susilaukė didelio žiniasklaidos ir socialinių tinklų dėmesio.

Didier Raoult pareiškė, kad ir toliau renka duomenis bei kasdien vertina klinikinį gydymo efektą, kurį jis siūlo taikyti tiek vidutinio sunkumo, tiek sunkiems ligos atvejams. Kai pacientas yra reanimacijoje, jau yra per vėlu. Kovo 27 d. „IHU“ tinklapyje jis publikavo savo naujai atlikto tyrimo rezultatus: tyrimas skirtas gydymo hidroksichlorokvinu ir azitromicinu efektyvumui ištirti; tirti 80 pacientų su lengvais ligos simptomais; pasak mokslininko, atliktas tyrimas įrodo šio protokolo efektyvumą. Tyrimas netrukus susilaukė kritikos, viena vertus, dėl to, kad didžioji dalis tirtų pacientų būtų pasveikę ir be taikyto gydymo, kita vertus, todėl, kad tyrime nėra palyginimo su kontroline grupe (be kurios neįmanoma daryti išvadų apie gydymo efektyvumą).

Nepriklausomas medicinos žurnalas „Prescrire“, remdamasis vieno paciento atveju, paminėtu mažame randomizuotame Kinijoje atliktame teste, atliktame vasario mėnesį, bei pirmuoju prof. Raoult tyrimu, įspėjo, kad hidroksichlorokvinas galimai gali pabloginti Covid-19 eigą. Balandžio 9 d. „IHU“ tinklapyje D. Raoult publikavo trečiojo savo tyrimo, atlikto be palyginamosios grupės, pirmuosius rezultatus (reziumė bei duomenų lentelę). Tyrime dalyvavo nauji pacientai, daugelio jų sveikatos būklė gydymo pradžioje (vidutiniškai 5 dieną po simptomų pasireiškimo) nebuvo labai rimta. Pateikiami duomenys apie 1061 pacientą, kuriems gydymas buvo taikytas bent jau 3 dienas. Pirmasis, kam mokslininkas pristatė šiuos rezultatus, buvo prezidentas Emmanuel‘is Macron‘as, kuris tuo metu buvo atvykęs į Marselį. Po 10 gydymo dienų 91,7 % pacientų (iš 1061) nebeišskyrė viruso ir nebeturėjo klinikinių simptomų; įvairių leidinių (tarp kurių: „Les Échos“, „Valeurs actuelles“, „Sputnik France“) vertinimu, tai reiškia, jog paskirto gydymo efektyvumas yra 91,7 %. Toksiško poveikio širdžiai nepastebėta; 0,47 % pacientų mirė, jie buvo 71–95 metų amžiaus,,,. Tyrimo publikavimo dieną 98 % iš 1061 paciento buvo pasveikę, ir tik 16 tebebuvo hospitalizuoti. Į tyrimą buvo įtraukti ankstesniuose tyrimuose nedalyvavę pacientai, kuriems bent 3 dienas buvo taikytas gydymas hidroksichlorokvinu ir azitromicinu, o gydymas pradėtas kovo 3–31 dieną. Pacientų, kurių tyrimo rezultatas buvo teigiamas, bet gydymas jiems nebuvo taikytas arba taikytas trumpiau (dėl medicininių ar kitų priežasčių), skaičius ir tolimesni būklės pokyčiai nebuvo dokumentuoti. Atsižvelgęs į trūkstamus duomenis, kurių publikavimo data išlieka neaiški, vienas iš Nacionalinio mokslinių tyrimų centro tyrėjų  pareiškė, kad tyrimas nesuteikia galimybės daryti išvadų, ar testuojamas medikamentas yra veiksmingas, ar ne; tuo tarpu kiti [tyrėjai] šio tyrimo nevertino rimtai dėl pacientų atrankos kriterijų bei kontrolinės grupės nebuvimo.  Be to, virusologė Christine‘a Rouzioux pastebėjo, kad pasveikimo procentas yra beveik identiškas lyginant su natūralia ligos eiga. Išsamūs rezultatai paveišinti „IHU“ tinklapyje balandžio 22 d., bet, pasak „Le Monde“, jų vertinimą trikdo tai, kad nėra galimybės palyginti šios pacientų kohortos rezultatų su lyginamąja grupe.

Nuo 2020 m. kovo 27 iki balandžio 9 d.  Prancūzijoje 54 hidroksichlorokvinu gydomiems pacientams buvo užfiksuoti širdies sutrikimai, keturi iš jų mirė, balandžio 9–21 dienomis panašių pranešimų skaičius padvigubėja. „Le Monde“ pažymi, kad daugeliu deklaruotų atvejų pacientai buvo gydomi hidroksichlorokvinu arba chlorokvinu, maždaug 50 % atvejų kartu buvo taikomas gydymas azitromicinu. Pasak Regionalinio farmakologinio budrumo centro vadovės, kuriai patikėta stebėti šalyje fiksuojamus šalutinius poveikius širdies veiklai, kuriuos sukelia naujajam koronavirusui gydyti taikomi vaistai, šie skaičiai galimai tėra ledkalnio viršūnė, o 95 % anomalijų, susijusių su skiriamų vaistų poveikiu, galimai taip ir lieka nedeklaruotos. Balandžio 21 d. mokslinis žurnalas „Science“ pateikia išanalizuotus prieinamus hidroksichlorokvino toksiškumo duomenis ir pažymi, kad papildomo kolegų vertinimo nesulaukusiame tyrime, pre-publikuotame  tinklapyje „MedRxiv“, kuriame buvo analizuojami 900 000 pacientų medicininiai dokumentai, pateikiama išvada, kad kartu su hidroksichlorokvinu taikant azitromiciną išauga širdies ligų rizika.

Taigi, šis dalykas tampa tarptautinės polemikos objektu, dėl to tampa ypač sunku atrinkti, kurie iš pateikiamų faktų yra tikri; be to, sutrikdoma klinikinių tyrimų veikla,.

Rony‘io Brauman‘o, mokslinių tyrimų padalinio vadovo, buvusio „Médecins Sans Frontières“ organizacijos vadovo, vertinimu, tai, kad Didier Raoult‘is pristatė chlorokviną kaip stebuklingą vaistą, labiau primena pranašo, o ne sveikatos specialisto veiklą[...] Didier Raoult‘is turi sukaupęs rimtą tyrimų bagažą, bet tai, kad jis pats save pristato kaip genijų, nekelia pasitikėjimo. Kalbant apie jo bandymų validumą, jis buvo labai nuodugniai išanalizuotas. Nicolas Martin‘o, mokslo srities žurnalisto, teigimu, tai, kad Raoult‘io tyrimas neparemtas mokslinio tyrimo metodais, nėra tik paprastas akademinės procedūros klausimas: bendroji nuomonė, regis, yra tokia, kad dauguma tiki, jog tik mokslininkai bei mokslo srities žurnalistai tebeniurzga, nors skelbiami teigiami rezultatai. Ne – nėra teigiamų rezultatų, kuriuos galima būtų patvirtinti. Tyrime nesivadovaujama nė vienu iš [mokslinio tyrimo] metodų, tad tai prilygtų sienos statybai be cemento – jei į ją atsiremsim, ji sugrius. Profesoriaus, Garšo miesto „Raymond-Poincaré“ ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vedėjo Christian‘o Perronne‘o manymu, „pasibaisėtina, bet tenka pripažinti, kad šiandienos medicinoje empiriniu metodu galima nesivadovauti, kaip pretekstu pasinaudojant tuo, kad nebuvo atliekami randomizuoti testai tiriamuosius atrenkant burtų keliu. Kai kurie medikai, pavyzdžiui, buvęs sveikatos apsaugos ministras Philippe‘as Douste-Blazy („IHU Méditerranée Infection“ valdybos narys) ar Paryžiaus „Georges-Pompidou“ ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Philippe‘as Juvin‘as išreiškė palaikymą Didier Raoult‘iui, ypač pasirašydami peticiją pavadinimu „Nebepraraskime laiko“, kurią balandžio 3 d. pasirašė daug asmenų, (po savaitės parašų jau buvo virš 462 000), o balandžio 6 d. atvirame laiške rekomenduodami „skirti gydymą“ vos pasireiškus pirmiesiems koronaviruso simptomams, bei reikalaudami bendro tiek viešame, tiek privačiame sektoriuje dirbančių gydytojų pritarimo dėl vaisto „Plaquenil“ (hidroksichlorokvino sulfatas) skyrimo.

Pasak gydytojo Maxence‘o Ouafik‘o analizės, publikuotos Belgijos asociacijos „Société scientifique de médecine générale“, abiejuose tyrimuose yra trūkumų, kurie neleidžia daryti išvados apie siūlomų gydymo metodų efektyvumą. Tarp minimų trūkumų – su koncepcija susijusios, metodologinės, analizės klaidos, daugumos jų „galima buvo išvengti neprarandant labai daug laiko“.

2020 m. balandžio 10 d. „Le Quotidien du médecin“ praneša, kad Nacionalinė vaistinių preparatų ir medicinos priemonių saugumo tarnyba (Agence nationale de sécurité du médicament et des produits de santé) paprašė Didier Raoult‘io bei jo komandos pateikti pasiaiškinimą apie antrąjį tyrimą, įvertintą kaip 80 hidroksichlorokvinu/azitromicinų gydytų pacientų stebėjimo tyrimą. „IHU“ etikos komitetas suteikė leidimą atlikti šį tyrimą, bet Nacionalinė vaistinių preparatų ir medicinos priemonių saugumo tarnyba – ne. Jei kalbama apie retrospektyvų duomenų analizės tyrimą, teisnių įpareigojimų nėra. Tačiau, jei tai – klinikinis tyrimas, jis neatitinka teisinių šios organizacijos per BPK teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl žmonėms atliekamų tyrimų,. Šio įstatymo autorius Olivier Jardé, kuris pats pasirašė peticiją „Nebepraraskime laiko“ vertina, kad chlorokvino taikymas ligoninėje nekelia teisinių problemų. Jei „IHU“ nepateiks atsakymo, galėtų būti inicijuotas tyrimas vietoje.

Afrikoje Senegalas, Burkina Fasas, Marokas ir Alžyras pritaiko gydymą paremtą chlorokvinu, kuris šiame žemyne ir taip plačiai taikomas maliarijai gydyti. Profesorius Moussa Seydi iš Fano Universitetinės ligoninės skiria chlorokvino pirmiesiems 100-ui pacientų, kuriems patvirtinta Covid-19 diagnozė, bei išreiškia susidomėjimą D. Raoult‘io gydymo metodu nuo kovo 19 d.

2020 m. kovo 19 d. Donald‘as Trump‘as pranešė, kad jis patvirtino hidroksichlorokvino taikymą kuris, jo manymu, parodė „labai daug žadančių pirmųjų rezultatų kovoje su Covid-19“. Labai tikėtina, kad jo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Didier Raoult‘io tyrimus,. Maisto ir vaistų administracija (MVA) suskubo pranešti, kad reikėtų daugiau laiko šiam gydymui įvertinti, taip pat – pradėti išplėstą klinikinį tyrimą,, bet kovo 28 d. suteikė leidimą ligoninėse taikyti gydymą chlorokvinu ir hidroksichlorokvinu, remdamasi pracūzų duomenimis, kuriuos apibūdino kaip „anekdotiškus“.

2020 m. balandžio 21 d. ekspertų komisija, kurią sušaukė Nacionalinis alergijų ir infekcinių ligų institutas, Nacionalinių sveikatos institutų (NSI) narys, patarė JAV gydytojams neskirti hidroksichlorokvino/azitromicino derinio dėl galimo toksiško poveikio bei paskelbė išvadą, kad nėra pakankamai įrodymų šiam gydymui propaguoti: apart palaikomojo gydymo, niekas ypatingai gerai neveikia. Tą pačią dieną pre-publikuojamas ir Elisabeth Bik ištransliuojamas amerikiečių tyrimas, kuriame prieinama išvadų, kad pacientų, gydytų hidroksichlorokvinu, mirtingumo rodiklis yra didesnis. Didier Raoult‘is kalba apie iškreiptą tyrimą, kuris labiau primena mokslinę falsifikaciją nei racionalią analizę. „Le Figaro“ ir mokslininkai pabrėžė, kad tekstas nebuvo įvertintas, kad medicininių dokumentų analizė buvo atlikta a posteriori su pacientais, kuriems gydymas jau buvo paskirtas, kad teko daryti svarbių pakeitimų ir kad 10 % pacientų gydymas buvo paskirtas po intubacijos. 

Prancūzijos viešosios nuomonės instituto atliktas tyrimas, paskelbtas šiek tiek prieš trečiąjį D. Raoult‘io tyrimą, parodė, kad 59 % prancūzų tiki, jog chlorokvinu pagrįstas gydymo protokolas efektyvus kovoje su Covid-19, tuo tarpu 20 % yra priešingos nuomonės. Žurnalas „Science“ stebisi, kad hidroksichlorokvino populiarumas viešojoje erdvėje labai kontrastuoja su neitin įtikinamais duomenimis. „Le Figaro“ taip pat aprašė prezidentui pristatytus duomenis, juos apibūdindamas „nelabai įtikinančiais kaip stebuklingam vaistui“. Tuo tarpu „Le Monde“ nurodė, kad tyrimas visdar nesuteikia galimybės daryti išvados, jog ši vaistų kombinacija leidžia pasveikti greičiau, nei esant savaiminei ligos eigai, ir kad nuo 2020 kovo 27 d. Farmakologinio budrumo tarnybai buvo pranešta apie 54 kardiologinius sutrikimus, fiksuotus hidroksichlorokvinu (su ar be azitromicino taikymo) gydytiems pacientams; 4 iš jų baigėsi mirtimi. Arnaud‘as Benedetti‘is, vyriausiasis žurnalo „Revue politique et parlementaire“ redaktorius, pareiškė, kad tokie subversyvūs ir netipiški Didier Raoult‘io veiksmai pasiteisino: jis, kaip jam būdinga, akademinę kontroversiją pavertė socialiniu faktu bei, kontrasto principu, padėjo atsirasti tam, kas, laikui bėgant, gali būti suvokiama kaip tyrimų technostruktūros limitai. Arnaud Benedetti mano, kad prezidentas Emmanuel Macron savo vizitu pas Didier Raoult norėjo parodyti, kad visos durys atdaros – tai savotiškas signalas tiems, kas, tarp parlamentarų, pasisakė už profesorių iš Marselio.

Profesoriaus Didier Raoult pavardė nuolatos sutinkama žiniasklaidoje: 1998–2001 m. jis redagavo vieną laikraščio „Le Figaro“ skilčių, kur, be kitų sričių, pasisakydavo ir politinių aktualijų temomis. Vėliau, 2011–2018 m., jis rašė žurnalui „Le Point“, o nuo 2017 m., maždaug kas trimestą, jo straipsniai publikuojami dienraštyje „Les Échos“.

2013 m. D. Raoult publikavo straipsnį, kuriame pasidalino savo skeptišku nusistatymu matematinių klimato prognozių modelių atžvilgiu. Jis pareiškė, kad matematiniai modeliai – tai moderni spėlionių versija. 2014 m. lapkričio 1 d. straipsnyje, kalbėdamas apie „trumpam sustojusį“ klimato atšilimo procesą“, jis ironiškai pastebėjo, kad „gamta pamiršo paklusti prognozėms“. Toje pačioje publikacijoje, kalbėdamas apie prieš tai  žurnale „Nature“ pasirodžiusį straipsnį, pasak kurio globali oro temperatūra Žemėje nebėra tinkamas klimato atšilimo indikatorius, mokslininkas komentavo: „Geriau jau sudaužykit termometrą, kuris jums prieštarauja!“

2014 m. žurnale „Le Point“ jis teigė, kad po ryškaus temperatūros pokyčio XX a. 10-ajame dešimtmetyje, Žemė globaliu mastu nustojo šilti nuo 1998 m. Jis priėjo išvadą, kad klimato atšilimas yra neapibrėžtas, o žmogaus vaidmuo jame – diskutuotinas klausimas.

2020 m. jis vėl iškėlė klausimą apie klimato kaitos egzistavimą pareikšdamas: „Klimato atšilimas: asmeniškai aš jo nepastebiu“. Stéphane‘as Foucart‘as, laikraščio „Le Monde“ mokslo žurnalistas, D. Raoult priskiria prie tų, kas propaguoja „klimato kaitos sąmokslo teorijas“.

D. Raoult kritikuoja sugriežtintą tvarką užsienio studentams bei tyrėjams gauti Prancūzijos vizą, pabrėždamas, kad 50 % aspirantų Prancūzijoje yra užsieniečiai. Be jų nebus ir prancūzų mokslo.

2017 m. kovo 31 d. anoniminiame laiške, adresuotame „Inserm“, „CNRS“ bei Ekso-Marselio universiteto Higienos, Saugumo ir Darbo sąlygų komitetams („CHCST“) 12 inžinierių ir techninio personalo darbuotojų paviešino rimtas „URMITE“ ir jo padalinių problemas, apverktinas darbo sąlygas ir „nepakeliamą bei žeminančią padėtį“. Be kita ko, jie pranešė, kad iš dalies personalo bei mokslinių tyrimų vadovų nesulaukia nė kiek pripažinimo ar pagarbos, kenčia nederamą jų elgesį, pažeminimus, besikartojančius žodžiu išsakomus priekaištus ar grasinimus, neturi savo išrinktų atstovų, be kita ko, dirba darbo sąlygomis, „peržengiančiomis visas ribas“,,. „URMITE“ tyrėjai bei dėstytojai apkaltinti seksualiniu priekabiavimu ar prievarta – dėl to pateikti 4 skundai,. Didier Raoult‘is neigė bet kokias neigiamos aplinkos apraiškas savo vadovaujamame centre. Pasak jo, šie kaltinimai turėtų būti negausaus būrio kritikų, pavydinčių „IHU“ sėkmės, darbas,. Kalbant apie kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo ir agresijos, jis teigė, kad problema jau išspręsta, ir pranešė, kad „CNRS“ norėjo savarankiškai ją išspręsti atleisdamas priekabiavimu apkaltintą tyrėją,,.

Po atlikto tyrimo, „Inserm“ , „CNRS“, Ekso-Marselio universiteto bei Plėtros tyrimų instituto  Higienos, Saugumo ir Darbo sąlygų komitetai patvirtino centro darbuotojų pateiktus faktus, ypač pabrėždami kasdienį Didier Raoult‘io ir jo kolegų priekabiavimą, apgailėtinas darbo sąlygas turimt omeny darbo kiekį, darbo vietą, hierarchiją darbe, taip pat rimtus ir pasikartojančius saugos taisyklių trūkumus, kurios yra ypatingai griežtos turint omenyje patogenus, su kuriais dirbama tokio tipo įstaigose,.

Didier Raoult‘is teigia, kad Nacionalinis sveikatos ir medicinos mokslinių tyrimų institutas (INSERM) atsakingas dėl Prancūzijos nuosmukio medicinos tyrimų srityje tarptautiame kontekste, teigdamas, kad „Inserm“ finansuoja ne medicinos mokslinius tyrimus, bet tyrimus apie mediciną. Jo išsakoma kritika paaštrėja, kai šiai organizacijai 2014 m. pradeda vadovauti Yves Lévy. Didier Raoult‘is nuo seno kritikuoja tai, kokios milžiniškos sumos skiriamos skiepo nuo AIDS išradimui, o tai – Yves Lévy profesinė sritis. Agnès Buzyn – Yves‘o Lévy žmonai – tapus Prancūzijos Sveikatos apsaugos ministre, 2017 m. spalio 2 d. priimamas sprendimas Klinikinės medicinos institutus pajungti „Inserm“ žinion, tuo pačiu perpus sumažinant jų finansavimą (visai kaip to norėjo ministrės sutuoktinis) suteikia peno įtarimams galimu interesų konfliktu. Raoult‘į, kuriam itin svarbus Klinikinės medicinos institutų „fondo“ statusas, palaiko neuromokslininkas Richard‘as Frackowiak‘as, kuris 2017 m. spalio 6 d. su trenksmu atsistatydina iš tarptautinės Klinikinės medicinos institutų vertinimo komisijos vadovo pareigų: „Mačiau sąsajas tarp ministerijos ir „Inserm“. Taigi, pateikiau atsistatydinimo prašymą, gindamas ligšiolinį Klinikinės medicinos institutų (IHU) modelį ir 200 mln. eurų, kuriuos iš mūsų atėmė. Galiausiai man pavyko laimėti, kadangi jų pozicija buvo nepakenčiama,. 2018 m. „Inserm“ bei „CNRS“ nuėmė savo ženklinimą nuo Didier Raoult‘io tyrimų padalinių dėl to, kad šie buvo blogai įvertinti Aukštosios mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo vertinimo tarybos „(Haut Conseil de l'évaluation de la recherche et de l'enseignement supérieur“) bei dėl „IHU“ pateiktų kaltinimų priekabiavimu,. Nei A. Buzyn, nei F. Vidal‘is nedalyvavo naujo „IHU“ pastato atidarymo ceremonijoje.

Kalbant plačiau, D. Raoult‘is demonstruoja didelį neprielankumą dalies savo kolegų bei žurnalistų atžvilgiu.

Pasak žurnalisto Leonid‘o Schneider‘io ir mokslininkės Elizabeth Bik,  daug nuo 2005 m. D. Raoult‘io ir jo komandų publikuotų straipsnių turi metodologinių ar duomenų falsifikacijos/manipuliacijos duomenimis problemų,. Pirmasis 2020 kovo mėn. mokslininko paviešintas pre-publikuotas tyrimas apie hidrochlorokviną taip pat sulaukė kritikos dėl nepatikimumo ar net sukčiavimo.

Šiuo klausimu pasisakantys įvairių pasaulio universitetų medikai atkreipia dėmesį į įvertintus ir atkurtus duomenis: kontrolinėje grupėje trūkstami PGR duomenys (kurie nebuvo surinkti) buvo ekstrapoliuoti siekiant atkurti kasdienę tiriamos grupės evoliuciją. Balandžio 11 d. mokslinė bendruomenė, kuriai priklauso tyrimą publikavęs žurnalas (International Society of Antimicrobial Chemotherapy) bei jo leidėjas „Elsevier“ pranešime spaudai teigė, kad šią akimirką komentuoti dar per anksti, kad atliekamas  nepriklausomas tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar susirūpinimas, kurį sukėlė straipsnyje aprašyto tyrimo turinys, yra pagrįstas ir, kad atsižvelgiant į nepriklausomo tyrimo rezultatus, galimas straipsnio redagavimas.

2006 m. Didier Raoult‘iui ir 4 jo bendraautoriams buvo uždrausta publikuoti straipsnius JAV mikrobiologijos asociacijos žurnaluose, kaip paaiškėjo iš 2012 m. žurnale „Science“ išspausdintame straipsnyje apie mokslininką,,. Šis draudimas susijęs su vienu iš 2006 m. „Infection and Immunity“ žurnale publikuotų straipsnių, kuriame tariamai skirtingų tyrimų rezultatų skaitinė išraiška buvo identiška; pasak JAV mikrobiologijos asociacijos atstovų, tai yra etinis trūkumas. Savo atsakyme JAV mikrobiologijos asociacijai, antrasis ir paskutinysis autoriai teigė, kad tai buvo paprasčiausia klaida, bei norėjo prisiimti visą atsakomybę, aiškindami, kad neparodė straipsnio kitiems jo autoriams, kurie tuo metu atostogavo. Asociacija, kurios šie atsakymai neįtikino, uždraudė 5 autoriams, tarp jų ir Didier Raoult‘iui, metus laiko publikuoti straipsnius savo žurnaluose. Didier Raoult‘is apskundė šį draudimą (nesėkmingai), atsistatydino iš dviejų kitų minėtos asociacijos žurnalų redakcijų, atšaukė savo narystę ir uždraudė savo laboratorijos nariams publikuoti straipsnius JAV mikrobiologijos asociacijos žurnaluose.

D.Raulis yra paskelbęs virš 1300 darbų. D.Raulis aršiai gina bibliometriją, aiškindamas, kad jos dėka galima logiškai pagrįsti konkurenciją tarp mokslininkų, taikant algoritmus, kurie įvertina tyrėjus pagal jų publikacijų skaičių ir įtaką. Pasak analizę atlikusio interneto naujienų portalo „Marsactu“ žurnalisto Benoit Gilles, bibliometriją mokslininkas naudoja kaip priemonę formuoti savo reputacijai ir ryšiams užmegzti, siekdamas, kad pagal publikacijas atsidurtų pirmose eilėse. D.Raulis yra daugelio straipsnių bendraautorius (daugiau nei 3000 per karjerą). Dalis jų publikuota itin vertinamuose mokslo žurnaluose, tačiau dauguma – menką autoritetą turinčiuose leidiniuose, daugelį jų redaguoja jo paties bendradarbiai.

2008 m. žurnalo „Nature“ jis buvo išrinktas vienu iš 10 prancūzų tyrėjų pagal parengtų publikacijų bei jų citavimo skaičių. Beje, pasak šaltinio „ISI Web of Knowledge“, D.Raulis yra vienas iš daugiausiai publikacijų parengusių Pracūzijos tyrėjų. 2019 m. pradžioje „Google Scholar citations“ jis surenka daugiau nei 135 397 citatų, o jo Hirscho indeksas yra 166. 2015 m. „Clarivate Analytics“ publikuotame (anksčiau jį publikavo „Thomson Reuters“) „Highly Cited Researchers“ sąraše,  D. Raoult‘is  minimas tarp 1000 labiausiai cituojamų pasaulio mokslininkų (iš kurių 69 yra prancūzai). Šiame sąraše figūruoja tyrėjai, kurie daro didžiausią įtaką tyrimams savo profesinėje srityje, o jų publikacijos yra tarp 1 % labiausiai cituojamų publikacijų akademiniuose leidiniuose. 2017 m. jis įvardijamas kaip vienas iš 99 dažniausiai cituojamų mikrobiologų pasaulyje ir vienas iš 73 dažniausiai cituojamų prancūzų mokslininkų,. Taip pat jis yra vienas iš 400 labiausiai cituojamų biomedicinos srities autorių. Remiantis Kathleen‘os Gransalke 2017 m. vasarį „Labtimes“ parengta 2007–2013 m. publikacijų analize, D. Raoult‘is yra labiausiai cituojamas Europoje su 18 128 citatomis. Toks aukštas publikacijų skaičius yra svarbus kalbant apie „IHU“ finansavimą: Prancūzijoje veikianti „Sigaps“ sistema susieja kasmetinę kiekvieno „IHU“ dotaciją su jame dirbančių tyrėjų ir specialistų publikacijų skaičiumi,,. 2018 m. Didier Raoult‘is teigė: „Per metus Marselio ligoninėms pelnau mažiausiai 11 mln. eurų“.

Sveikatos apsaugos ministro Jean-François Mattei prašymu mokslininkas parengė atskaitą, publikuotą 2003 m. liepos mėn., kuria siekta sudaryti veiksmų planą bioteroristinės atakos ar kilusios epidemijos atveju. Šiame dokumente teigiama, kad Prancūzija nėra pasiruošusi susidoroti su „masinės epidemijos problema“.

·        (anglų k.) su Kazar J, Rickettsiae and Rickettsial diseases. Slovak Academy of Sciences ed. Publishing House of the Slovak Academy of Sciences, 1991

·        Autorių kolektyvas (Argenson JN, Aubaniac JM, Curvale G, Groulier P, Drancourt M, Raoult D), L'Infection ostéoarticulaire sur prothèse - Prévention, Diagnostic, Traitement. 1992

·        (anglų k.) Antimicrobial Agents and Intracellular Parasites. Boca Raton: CRC Press Book, 1993

·        Jean-Louis Mège, Didier Raoult et Jean-Pierre Revillard, Immunité et infection : concepts immunopathologiques et perspectives thérapeutiques, Paris, Arnette, 1997, XII-448 p. (ISBN 2-7184-0855-3, notice BnF n^o FRBNF36698987).

·        Didier Raoult (dir.), Maîtrise de la prescription des antibiotiques dans les hôpitaux, Paris, Elsevier, 1998, 82 p. (ISBN 2-84299-084-6, notice BnF n^o FRBNF37003796)

·        Dictionnaire de maladies infectieuses : diagnostic, épidémiologie, répartition géographique, taxonomie, symptomatologie, Paris, Editions scientifiques et médicales Elsevier, 1998, 1162 p. (ISBN 978-2-84299-036-7, notice BnF n^o FRBNF38439044, lire en ligne)

·        Didier Raoult et Philippe Brouqui, Les rickettsioses, Paris, Elsevier, 1998, 190 p. (ISBN 2-84299-064-1, notice BnF n^o FRBNF37002841, lire en ligne)

·        (anglų k.) Collectif: Yu VL, Merigan TC, Barriere SL, et al. Antimicrobial Therapy and Vaccines. Williams & Wilkins, 1998

·        Une ambition pour la recherche française, Paris, Association des amis de Jacques Chirac, coll. « Les Notes de l'Association des amis de Jacques Chirac », 1999, 33 p. (ISBN 2-9513375-4-X, notice BnF n^o FRBNF37083883).

·        (anglų k.) Didier Raoult et Richard Tilton, Dictionary of infectious diseases : diagnosis, epidemiology, geographic distribution, taxonomy, symptomatology, Paris, Elsevier, 1999, 1126 p. (ISBN 2-84299-146-X, notice BnF n^o FRBNF37563461).

·        Les nouvelles maladies infectieuses, Paris, Presses universitaires de France, coll. « Que sais-je ? », 1999, 127 p. (ISBN 2-13-050256-3, notice BnF n^o FRBNF37051672).

·        (anglų k.) Didier Raoult (éd.) et Philippe Brouqui (éd.), Rickettsiae and rickettsial diseases at the turn of the third millenium, Paris, Elsevier, 1999, 455 p. (ISBN 2-84299-138-9, notice BnF n^o FRBNF37045180).

·        Didier Raoult (dir.), Jean-Pierre Nigoghossian (dir.) et André Cartapanis (dir.), L'Université de la Méditerranée face aux défis du troisième millénaire, Paris, Economica, 1999, XIV-259 p. (ISBN 2-7178-3907-0, notice BnF n^o FRBNF37079203).

·        Didier Raoult et Frédérique Bonneau (préf. Jean-Claude Gaudin), Le sport à Marseille, Marseille, Mairie de Marseille, 1999, 242 p. (notice BnF n^o FRBNF37703433).

·        (anglų k.) Collectif: Yu VL, Weber R, Raoult D. Antimicrobial Therapy and Vaccine. 2^e éd. New York: Apple Trees Production, LLC, 2002

·        (anglų k.) Collectif: Hechemy KE, Avsic-Zupanc T, Childs JE, Raoult DA. Rickettsiology - present and Future Directions. Annals of the New York Academy of Sciences éd. United States of America: K-M Research/PCP, 2003

·        (anglų k.) Collectif: Hechemy KE, Oteo JA, Raoult DA, Silverman DJ, Blanco JR. Rickettsioses - From Genome to proteome, Pathobiology, and Rickettsiae as an International Threat. Annals of the New York Academy of Sciences éd. New York : GYAT/PCP, 2005

·        Les nouveaux risques infectieux : SRAS, grippe aviaire, et après ?, Paris, Ligne de repères, 2005, 271 p. (ISBN 2-915752-09-5, notice BnF n^o FRBNF40083574).

·        (anglų k.) Collectif : Hechemy KE, Oteo JA, Raoult DA, Silverman DJ, Blanco JR. Century of Rickettsiology - Emerging, reemerging Rickettsioses, Molecular Diagnostics, and Emerging Veterinary Rickettsioses. Annals of the New York Academy of Sciences ed. Boston, USA: Blackwell Publishing, 2006

·        (anglų k.) avec Parola P. Rickettsial Diseases. New York: Informa Healthcare USA, Inc, 2007

·        (anglų k.) Didier Raoult et Michel Drancourt, Paleomicrobiology : past human infections, Berlin, Springer,, 2008 (ISBN 9783540758556, notice BnF n^o FRBNF44695991).

·        Didier Raoult et Véronique Dupont, Dépasser Darwin, Paris, Plon, 2010, 164 p. (ISBN 978-2-259-21114-7, notice BnF n^o FRBNF42302751).

·        Grippe aviaire, SRAS : vivre avec les nouveaux risques infectieux, 2012, Ebook Kindle, Amazon.

·        (anglų k.) Didier Raoult, Eugene V Koonin, « Microbial genomics challenge Darwin », Frontiers in Cellular and Infection Microbiology,‎ octobre 2012 (DOI 10.3389/fcimb.2012.00127, lire en ligne).

·        De l'ignorance et de l'aveuglement : pour une science postmoderne Ebook Kindle, Amazon, 2012. (anglų k.) Of Ignorance and Blindness, 2013, Ebook Kindle, Amazon

·        Didier Raoult et Sabine Casalonga, Votre santé : tous les mensonges qu'on vous raconte et comment la science vous aide à y voir clair, Neuilly-sur-Seine, Éditions Michel Lafon, 2015, 302 p. (ISBN 978-2-7499-2555-4, notice BnF n^o FRBNF44313859).

·        Arrêtons d'avoir peur ! : santé, environnement, climat, flux migratoires et société : la science vous aide à y voir clair, Neuilly-sur-Seine, Éditions Michel Lafon, 2016, 347 p. (ISBN 978-2-7499-3003-9, notice BnF n^o FRBNF45031036, lire en ligne)

·        Mieux vaut guérir que prédire : santé, société, vivre ensemble, Neuilly-sur-Seine, Éditions Michel Lafon, 2017, 280 p. (ISBN 978-2-7499-3149-4, notice BnF n^o FRBNF45184038, lire en ligne)

·        Didier Raoult et Olivia Recasens, La vérité sur les vaccins : tout ce que vous devez savoir pour faire le bon choix, Neuilly-sur-Seine, Éditions Michel Lafon, 2018, 221 p. (ISBN 978-2-7499-3136-4, notice BnF n^o FRBNF45424036, lire en ligne)

·        Hervé Vaudoit, L'IHU méditerranée infection - Le défi de la recherche et de la médecine intégrée, Éditions Michel Lafon, 2 août 2018, 267 p. (ISBN 9782749933832, lire en ligne [Kindle])

·        Didier Raoult, Epidémies : vrais dangers et fausses alertes, Éditions Michel Lafon, mars 2020 (ISBN 9782749944241)

·        2002 m.: Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų bendruomenės (Société européenne de microbiologie clinique et maladies infectieuses) apdovanojimas.

·        2003 m.: „Jean Valade“ apdovanojimas, Mokslinių medicinos tyrimų fondas (Fondation pour la recherche médicale).

·        2008 m.: „Sackler Lecturer“ apdovanojimas, Tel Avivo universitetas (Université de Tel Aviv), Izraelis.

·        2009 m.: „Éloi Collery“ apdovanojimas, Nacionalinė medicinos akademija (Académie nationale de médecine)^,.

·        2010 m.: „Grand prix Inserm“^,.

·        2015 m.: „Fondation Louis D.“ apdovanojimas, Prancūzijos institutas (Institut de France), už tyrimą „Étude du monde microbien : nouveaux concepts, nouvelles approches“ („Mikrobų pasaulio tyrimas: naujos koncepcijos, nauji metodai“) (450 000 eurų).

·        2011 m.: Prancūzijos garbės legiono karininko ordinas (Officier de la Légion d'honneur) (2010 m. gruodžio 31 d. dekretas; Garbės legiono ordino riterio ženklas įteiktas 2000 m. gruodžio mėn.).

·        2015 m.: „Commandeur de l'ordre national du Mérite“ (2015 m. gegužės 15 d. nutarimu. „Karininko“ („Officier“) laipsnis – 2001 m., „Riterio“ („Chevalier“) laipsnis – 1995 m. gegužės mėn.).

1. ↑ Christophe Labbé et Olivia Recasens, « Rencontre avec un chercheur de microbes », Le Point n°1894,‎ 1er janvier 2009, p. 56-59
2. ↑ «Coronavirus : qui est Didier Raoult, la "star mondiale" de la microbiologie qui assure avoir trouvé le remède contre le Covid-19 ?  » archyvinė kopija, Franceinfo, 2020-03-28 (tikrinta 2020-04-24)
3. ↑ Stéphane Foucart et Gilles Rof, « Didier Raoult, l'infectiologue marseillais derière la folie planétaire aurtour de l'hydroxychloroquine », Le Monde,‎ 25 mars 2020 (lire en ligne consulté le 25 mars 2020)
4. ↑ Raoult, D; Audic, S; Robert, C; Abergel, C; Renesto, P; Ogata, H; Scola, B; Suzan, M et al. (2004): The 1.2-megabase genomic sequence of Mimivirus. Science 306: 1344–50.
5. ↑ La Scola, B; Desnues, C; Pagnier, I; Robert, C; Barrassi, L; Fournous, G; Merchat, M; Suzan-Monti, M et al. (2008): The virophage is a single parasite of the giant mimivirus. Nature 455: 100–4.
6. ↑ "Coronavirus : Didier Raoult, l’infectiologue marseillais derrière la folie planétaire autour de l’hydroxychloroquine". Le Monde.fr (prancūzų k.). 2020-03-25. Tikrinta 2020-03-25.
7. ↑ JDD, Le. "Le professeur Didier Raoult : "Ce coronavirus n'est pas si méchant"". lejdd.fr (prancūzų k.). TIkrinta 2020-03-25.