Tai daugiametis 10–75 cm aukščio augalas, gausiai apaugęs trumpais, rudais liaukiniais plaukeliais. Stiebas rusvas arba rausvas, iki 8 mm skersmens, sustorėjusiu pamatu, trikampiškai kiaušiniškais ir lancetiškais, gana gausiais lapais.
Žiedynas ilgas, negausiažiedis. Pažiedės lancetiškos, tokio pat ilgio kaip žiedai. Taurelės segmentai rudi, odiški, plaukuoti, kiekvienas su 2 danteliais. Vainikėlis rausvai gelsvas, iki 2 cm ilgio, kiek plaukuotas; viršutinė lūpa dviskiautė, apatinė – triskiautė; skiaučių kraštai smulkiai dantyti. Kuokeliai prisegti 3–6 mm atstumu nuo vamzdelio pamato, jų koteliai prie pamato tankiai apaugę paprastais plaukeliais, o viršutinė dalis plika arba liaukinga; apatiniai kuokeliai ilgesni už viršutinius. Liemenėlis liaukingas; purka geltona.
Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Dauginasi sėklomis, kurias išnešioja vėjas ar vanduo.
Natūraliai paplitusi Vakarų ir Vidurio Europoje, Rytų Europos
pietinëje dalyje, Pietvakarių ir Centrinėje Azijoje. Lietuvoje labai reta, aptikta Trakų, Panevėžio, Kėdainių rajonuose.
Auga sausose ir normalaus drėgnumo upių ir upelių šlaitų pievose, ten, kur auga parazituojami augalai. Šviesomėgis.
Apsauga
Didžioji džioveklė į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 2007 m.[1]
Augalui grėsmę kelia parazituojamų augalų nykimas bei nešienaujamos ir neganomos pievos, kurių storas sudžiūvusios žolės sluoksnis neleidžia didžiosioms džioveklėms augti ir žydėti.
Literatūra
Lietuvos TSR Flora, Lietuvos TSR mokslų akademija (dab. Lietuvos mokslų akademija), Vilnius, Mokslas, 1971, V tomas, 494–495 p.
