Karolis Didysis, sukūręs Frankų imperiją, įvykdė jos piniginę reformą, kuri vėliau tapo visos krikščioniškos viduramžių Europos monetų pagrindu. Pagrindiniu atsiskaitymo vienetu tapo sidabro svaras (romėnų libra, prancūziškas livraspranc.livre). Jis buvo dalijamas į 20 dalių – solidų (prancūziškų sū, pranc.sou). Vienas solidas buvo dalinamas į 12 denarų. Taip Karolis Didysis atgaivino sidabrinį romėnų denarą, kaldintą iki III a., ir jo pavadinimą. Tokiu būdu vienas denaras sudarė 1/240 svaro sidabro.
Ši sistema tapo pavyzdžiu didelei daliai Europos monetų sistemų. Karolingų denarai pateko ir į kitų šalių monetų sistemas: jie kaldinti Italijoje (denaro), Ispanijoje (dinero), Portugalijoje (dinheiro), Čekijoje (denar), Vengrijoje (denar), Lenkijoje (denaro), iš kur XIV a. pabaigoje pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (numizmatikoje vadinami pinigėliais). Anglijoje denjes atitiko pensai, o Vokietijoje – pfeningai (240 pensų ar pfeningų sudarydavo 1 svarą arba 20 šilingų). Nepaisant pavadinimo skirtumo, pensus ir pfeningus sutrumpinimuose žymėdavo, kaip ir denjes, t. y. raide d.
Prancūziškų denjė raida
Pačioje pradžioje Prancūzijoje iš vieno svaro gryno sidabro nukaldindavo 240 denjes, kurie sverdavo 1,3 g. Smulkesnė moneta buvo obolas, lygus pusei denjės. Denjų masė didėjo, paskui vėl mažėjo. X a. pabaigoje denjės vėl svėrė apie 1,2-1,3 g, o sidabro grynis krito iki 416 prabos – moneta jau buvo nebe sidabrinė, o biloninė.
XII–XIII a. kaldino kelių rūšių denjes – Paryžiaus denjes, Turo denjes, kurių vertė skyrėsi: 1 Paryžiaus denjė buvo tolygi 1,25 Turo denjės. Buvo kaldinamos ir dviejų denjų nominalo monetos, o XIV a. pasirodė ir 3 denjų nominalo moneta liardas, dar vėliau – 4 denjų nominalo moneta.
XVI a. imta kaldinti varines denjes ir dvidenjes monetas. Varinė denjė svėrė kiek daugiau 1,5 g (skersmuo – 18 mm), dvidenjė – virš 3 g (skersmuo 20 mm). Tuo metu denjės tapo smulkiausia Prancūzijos moneta. Ilgainiui dėl infliacijos ji tapo per smulki naudoti, ir nunyko.
