Paveikslas buvo sukurtas 1513−1514 m. Venecijoje. Meno istorikų nuomone, paveikslas buvo sukurtas Venecijos senato sekretoriaus Niccoló Aurelio ir našlės Laura Bagarotto vestuvių proga 1514 m. Paveiksle vaizduojamajame sarkofage nutapytas Niccoló Aurelio giminės herbas. Įdomu, kad Laura Bagarotto tėvas buvo nuteistas Venecijos respublikos už išdavystę ir nukirsdintas San Marko aikštėje.
1608 m. paveikslą įsigijo Romos kardinolas Scipionė Borgezė. 1648 m. Carlo Ridolfi mini paveikslą aprašydamas jį taip: „dvi moterys prie fontano, kuriame putis žiūri į savo atvaizdą“. 1899 m. Rotšildai siūlė Borgezėms už paveikslą 4 mln. lirų – sumą, kuri buvo didesnė už, pagal to meto vertinimus, visą Borgezių galerijos pastatą kartu su kolekcija, tačiau Borgezės atsisakė jį parduoti.
Paveikslo tema
Vieningos nuomonės dėl to, kas vaizduojama paveiksle nėra. Gali būti, kad dvi vaizduojamos moterys yra vienos ir tos pačios moters portretai, taigi, tikriausiai vaizduoja vienos asmenybės dvilypę prigimtį. Vienu vertinimu, moterimis vaizduojamos dvi Veneros prigimtys – mylinčios žmonos (kairėje) ir meilės įkvėpėjos (dešinėje). Susiejant paveikslą su vestuvių proga, galima teigti, kad scena vaizduoja moters tapsmą žmona. Tačiau šios versijos nepatvirtina tai, kad Laura Bagarotto jau buvo našlė. Tiesioginiu spėjimu, paveiksle gali būti jos portretas, tačiau tais laikais vaizduoti našlę nei vienu, nei kitu įvaizdžiu būtų buvę nepriimtina. Borgezių galerijos tinklalapio teigimu, paveiksle vaizduojama žmona (apsirengusi), kurią lydi Venera.
Spėjant, kad paveiksle vaizduojamos meilės alegorijos yra kilęs paveikslo pavadinimas, tačiau net ir nustatyti, kuri iš alegorijų galėtų vaizduoti Žemiškąją, o kuri – Dangiškąją meilę beveik neįmanoma. Pagal ikonografiją Dangiškoji turėtų būti apsirengusi moteris, simbolizuojanti šeimyniškumą. Juosiantis diržas simbolizuoja vestuvių saitus, po ranka padėta liutnia – nurimusias aistras. Kita versija, po jos ranka padėta ne liutnia, o yra indas su vestuviniu kraičiu ar dovanomis. Apsinuoginusi moteris galėtų vaizduoti geidulingumą, aistringumą – žemiškąsias savybes. Kita vertus, nuogos Meilės pusės peizaže vaizduojama bažnyčia – šventumo simbolis, o apsirengusios pusėje – įtvirtintos pilies siluetas, žemiškųjų kovų simbolis. Be to, apsirengusi moteris dėvi pirštines, jos veide matomos kosmetikos žymės – gali simbolizuoti žemiškųjų gėrybių vaikymąsi. Mirtos gėlelė jos rankoje simbolizuoja laimingą ir harmoningą gyvenimą santuokoje. Apsinuoginusios moters pusės peizaže vaizduojama įsimylėjusių porelė su piemeniu ir avimis – vėlgi žemiškumo alegorija. Apsirengusios pusėje – į pilį aukštyn skubantis riteris (kilimas aukštyn).
Moterys prisėdusios ant keisto fontano – sarkofago, kuriame vandenį maišo (arba kažko jame ieško) kupidonas. Sarkofago išorėje galima matyti čiaupą, kuris lieja augančias gėles. Apsinuoginusios moters pusės peizaže vaizduojamas ežeras galėtų simbolizuoti žemiškąjį gyvenimą, vykstanti medžioklės scena (du raiteliai ir šuo, besivejantis triušį) – Veneros medžiotojos persofinikaciją. Apsirengusios moters pusėje matyti du taikiai sėdintys triušiai. Triušiai gali būti vaisingumo simboliais (dėl greito jų dauginimosi). Kupidonas tarsi maišo šias dvi meilės puses tarpusavyje. Yra versijų, kad paveikslo tema susijusi su to meto poezijos kūriniais ir vaizduoja visai ne Meilės alegorijas, o yra kurių nors tuo metu žinomų literatūros kūrinių iliustracija.
.jpg)
