Šis straipsnis apie 1621 m. mūšį. Apie 1673 m. mūšį skaitykite straipsnyje Chotyno mūšis (1673).

Chotyno mūšis
Priklauso: Osmanų karas
Józef Brandt, „Chotyno mūšis“
Data 1621 m. rugsėjo 2 d. – spalio 9 d. Vieta Chotynas, ATR Rezultatas ATR pergalė
Konflikto šalys
ATR	Osmanų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Jonas Karolis Chodkevičius Stanislavas Liubomirskis nuo 1621 m. rugsėjo 24 d.	Osmanas II
Pajėgos
70 000, iš kurių 35 000 Zaporožės kazokai	220 000

Chotyno mūšis – 1621 m. rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje prie Chotyno ant Dniestro kranto (Podolė, Ukraina) 70 tūkstančių Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę – apie 35 tūkstančius – sudarė Zaporožės kazokai, sėkmingai atrėmė 220 tūkstančių Osmanų imperijos kariuomenės puolimą. Turkijos kariuomenei vadovavo sultonas Osmanas II, o Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei – Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Istorikų vertinimu Chotynės mūšyje sprendėsi Vidurio Europos likimas. Kautynėse sutriuškintai Osmanų imperijos kariuomenei teko atsitraukti ir bent kuriam laikui atsisakyti planų užimti Vidurio Europą^[1]. ATR šiame mūšyje neteko apie 14 tūkstančių karių, Osmanų imperija – 42 tūkstančių.

1621 m. rugsėjo 24 d. Osmanų kariuomenės apsiaustoje Chotyno tvirtovėje mirė Jonas Karolis Chodkevičius. Vadovavimą Chotyno mūšiui iš jo perėmė Stanislavas Liubomirskis.

2001 m. Chotyno mūšio vietoje Ukrainos iniciatyva ir lėšomis iškilo šiam įvykiui paminėti skirtas paminklas. Pirmajame paminklo plane vaizduojamas vienas iš Chotyno mūšio didvyrių – Zaporožės kazokų etmonas Piotras Konaševičius-Sahajdačnis, kuris nuo mūšyje patirtų žaizdų 1622 m. mirė Kijeve^[2].

Lietuvos bankas 2013 m. į apyvartą išleido apyvartinių monetų numizmatinį rinkinį su atminimo ženklu, skirtu pergalingiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – tarp jų ir 1621 m. Chotyno mūšiui, atminti^[3].

2021 m. Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos paštai išleido bendrą pašto blokų komplektą, skirtą Chotyno mūšio 400-osioms metinėms. Blokuose pavaizduotas lenkų dailininko Juzefo Branto (Józef Brandt, 1841–1915) paveikslo „Chotyno mūšis“ fragmentas.^[4]

• Stanisław Lubomirski: Dziennik wyprawy chocimskiej r. 1621 [w:] Żegota Pauli: Pamiętniki o wyprawie chocimskiej r. 1621, Kraków 1853.
• Jakub Sobieski: Commentariorum chotinensis belli libri tres [w:] Żegota Pauli: Pamiętniki o wyprawie chocimskiej r. 1621, Kraków 1853.
• Leszek Podhorodecki: Chocim 1621, seria: „Historyczne bitwy“, MON, 1988.
• Василенко Г. А. Хотинська війна (З історії боротьби українського народу проти турецько-татарської агресії кінця ХVІ і початку ХVІІ ст.). – К.: Радянська школа, 1960. – 99 с.
• Підгородецький Л., Рашба Н. Розгром тур.-тат. полчищ (1621 p.) // Український історичний журнал. 1971. № 9.
• Мицик Ю.А., Плохій С.М., Стороженко І.С. Як козаки воювали. – Днепропетровск: Промінь, 1990. (2-е изд. – Дніпроптеровськ: Січ, 1991. 302 с. Серия: Давно се діялось колись) – научно-популярный иллюстрированный очерк.
• Чухліб Т.В. Козаки та Яничари. Україна у християнсько-османських війнах 1500–1700 рр. – К., 2010. – 446 с.
• Sas P., Kirkienė G., Bumblauskas A. Chotyno mūšis 1621 – mūšis dėl Vidurio Europos. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.