Chosrovas II arba Chosrovas Parvizas (sen. pers. 𐭧𐭥𐭮𐭫𐭥𐭣𐭩 = Husrō Parvēz – „Chosrovas Pergalingasis“; ~570–628 m.) – Sasanidų dinastijai priklausęs Persijos karalius, valdęs 591–628 m.
Chosrovas II buvo Chosrovo I vaikaitis ir Hormizdo IV sūnus. 590 m. dėdėms nužudžius jo tėvą karalių Hormizdą IV jis pabėgo į Bizantiją. Ten jis užmezgė draugiškus ryšius su imperatoriumi Mauricijumi ir jo remiamas 591 m. sumušė Persijos karaliumi pasiskelbusio Bahramo IV Čubino kariuomenę. Užėmęs sostą, Chosrovas II nutraukė ilgalaikius karus su Bizantija ir taikos sutartimi perleido jai dalį Užkaukazės, grąžino kai kurias anksčiau užimtas valdas. Jis taip pat nužudė savo dėdę Vindujihą dėl Hormizdo IV žmogžudystės, dėl to kitas dėdė Vistamas surengė sukilimą. Jį Chosrovui II pavyko numalšinti. 602 m. Bizantijos imperatorių Mauricijų nužudė Fokas, todėl Chosrovas II atnaujino karą su Bizantiją. Jis užėmė jos valdytą Siriją, Palestiną, Egiptą ir kitus kraštus. Atrėmė baltųjų hunų antpuolius iš šiaurės rytų. 627–628 m. persų užimtas žemes Azijoje ir Egipte atsiėmė Bizantijos imperatorius Heraklėjas.[1] Be to, 627 m. į Iraną įsiveržė chazarai. Tuo pasinaudojęs Heraklėjas surengė žygį į sostinę Ktesifoną ir ją užėmė. Chosrovo II sūnus Kavadas II sukilo prieš tėvą, įsakė nužudyti jį ir savo brolius. Perėmęs valdžią sudarė taiką su Bizantija. Chosrovas II buvo paskutinis iš didžiųjų Persijos valdovų. Po jo mirties prasidėjo suirutė, o 633 m. į Persiją įsiveržė musulmonai.
Chosrovas II buvo mokslininkų, poetų, juvelyrų, skulptorių globėjas. Ypač jis domėjosi muzika (jo laikotarpiu kūrė žymūs muzikai – Barbadas, Bamšadas, Sarkašas, Nagisa). Nors buvo zoroastras, valdovas buvo atviras krikščionybei, jo žmona Širin buvo krikščionė. Pasakojama, kad Chosrovui II laišką su raginimu atsiversti į islamą nusiuntė pranašas Mohametas, bet karalius tą laišką suplėšė.
XI a. persų poetas Nizamas Gandžavis sukūrė žymią romantinę poemą „Chosrovas ir Širin“, kurios pagrindiniai veikėjai yra karalius Chosrovas II ir jo sirų mylimoji Širin.
Šaltiniai
