Baigė Knypavos gimnaziją ir Karaliaučiaus statybos amatų mokyklą. 1903 m. išvyko į Berlyną, dirbo pas architektą Bruną Mėringą (Bruno Möhring). 1904–1908 m. dirbo architekto Teodoro Fišerio padėjėju Štutgarte. 1908 m. grįžo į Berlyną, mokėsi dailės istorijos ir miestų planavimo Šarlotenburgo karališkoje aukštojoje technikos mokykloje (dabar Berlyno technikos universitetas). 1909 m. kartu su architektu Francu Hofmanu įkūrė Taut & Hoffmann in Berlin architektūrinę bendrovę, prie kurios 1913 m. prisijungė ir B. Tauto brolis Maksas Tautas.[3]
Po Pirmojo pasaulinio karo buvo ekspresionistų grupuotės „Novembergruppe” narys ir Darbo tarybos menui (Arbeitsrat für Kunst) vadovas. 1921–1924 m. dirbo Magdeburgo miesto taryboje, ruošė generalinį miesto planą. Grįžęs į Berlyną dirbo savo bendrovėje, vėliau ėjo vyriausiojo architekto pareigas gyvenamųjų namų statybos draugijoje „GEHAG”. 1930–1932 m. dėstė Aukštojoje technikos mokykloje Berlyne. 1933 m., atėjus į valdžią naciams, per Šveicariją pasitraukė į Japoniją. 1936 m. priėmė pasiūlymą dėstyti architektūrą Stambulo dailės akademijoje, persikėlė į Turkiją. Mirė nuo astmos priepuolio, palaidotas Stambule.[3][1][4]
Kūryba
„Dėdės Tomo trobelės” gyvenamieji namai Berlyne
Kūrybai būdingas savitas stilius, ryškios spalvos.[3] Suplanavo miestų sodų: Falkenbergo – Berlyne (1913–1914 m., iš dalies įgyvendintas), Reformos – Magdeburge (1921 m.). 1914 m. „Verkbundo” parodai Kelne suprojektavo ekspresionistinių formų Stiklinį paviljoną – gelžbetoninio karkaso konstrukcijos statinį su centrišku kupolu, įvairiaspalviu stiklo fasadu ir įvairiaspalvės šviesos užpildytu interjeru. 1930 m. kartu su Martinu Vagneriu suprojektavo funkcionalistinį pasagos formos gyvenamųjų namų kvartalą Berlyne,[1] 1927 m. – gyvenamąjį namą (Nr. 19) „Verkbundo” parodai pastatytame Veisenhofo kvartale Štutgarte. 1926–1931 m. paruošė zonavimo planą ir suprojektavo didelę dalį namų Dėdės Tomo trobelės gyvenamųjų namų kvartalui Berlyne. Prisidėjo prie Zymensštato rajono Berlyne projektavimo (1927–1931 m.). Manoma, kad per savo karjerą B. Tautas iš viso paruošė apie 10 tūkst. gyvenamųjų namų projektų.[2] Gyvendamas Turkijoje suprojektavo Ankaros universiteto Filologijos fakulteto rūmus, Atatiurko gimnazijos pastatą.[3]
Parašė architektūrinių veikalų: „Alpių architektūra” (Alpine Architektur, 1920 m.), „Miestų išformavimas” (Die Auflösung der Städte, 1920 m.), „Naujasis būstas” (Die neue Wohnung, 1924 m.), „Europos ir Amerikos naujoji architektūra” (Die neue Baukunst in Europa und Amerika, 1930 m.) ir kt.[1]
Įvertinimas ir atminimo įamžinimas
B. Tauto darbai Berlyne kartu su kitų architektų kūriniais 2008 m. įtraukti į Pasaulio paveldo vertybių sąrašą („Berlyno modernistiniai gyvenamieji rajonai”).[4] Viename iš architekto projektuotų namų Berlyne atkurta XX a. trečiojo dešimtmečio autentika, įrengtas muziejus-viešbutis.[5]
B. Tauto vardu pavadinta gatvė[6] ir pradinė mokykla Berlyne.[7]
Galerija
Stiklinis paviljonas „Verkbundo” parodoje Kelne
„Pasagos” gyvenamųjų namų kvartalas Berlyne
Įvairių tipų ir spalvų durys „Pasagos” kvartale
„Tautes Heim” muziejaus-viešbučio interjeras
Ankaros universiteto Kalbų, istorijos ir geografijos fakulteto rūmai
Šaltiniai
↑ 1,01,11,21,3Bruno Taut, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-08-05. Nuoroda tikrinta 2022-05-21.
↑ 2,02,1Arne Gunnarsjaa, Per Rygh, Bruno Taut, Stora Norske Leksikon, 2021-08-21. Nuoroda tikrinta 2022-05-21.
↑ 3,03,13,23,3Bruno Taut, Das Werden einer Hauptstadt, Goethe-Institut, 2010 m. Nuoroda tikrinta 2022-05-21.
