Vilniaus universiteto senatas Jamontą du kartus apdovanojo piniginėmis premijomis už Pranciškonų bažnyčios Vilniuje (1933 m.) Ir Stačiatikių bažnyčios Drohobyče (1934 m.) paveikslus. Kai Jamonto materialinės sąlygos pagerėjo, jis galėjo įgyvendinti seną svajonę išvykti į užsienį. 1928 m. Jamontas išvyko į Paryžių ir Briuselį, po dvejų metų – į Italiją, kurioje lankėsi daugiausiai Romoje ir Florencijoje. Grįžęs į Vilnių 1931 m. Jamontas buvo priimtas į universiteto Peizažo tapybos studijos asistento pareigas. 1936 m. jis dirbo Ferdinando Ruščico padėjėju. 1937 m. Jamontas tapo profesoriumi ir išdirbo Stepono Batoro universitete iki 1939 m.[1][2]
1945 m. Jamontas išvyko gyventi į Lenkiją. Buvo vienas TorunėsMikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto steigėjų. 1946 m. tapo pirmuoju šio fakulteto dekanu. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. jam suteiktas kraštovaizdžio ir natiurmorto profesoriaus vardas. 1953 m. Jamontui suteiktas menotyros mokslų daktaro vardas. 1955 m. Jamontas apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino kavalieriaus kryžiumi.[1][2]
Kūryba
Bronislovas Jamontas buvo vienas žymiausių tarpukario Lietuvos romantinės pakraipos dailininkų. Jis kūrė kompozicijas su architektūros, gamtos motyvais.[1] Labiausiai ištyrinėta 1930-ųjų metų laikotarpio Jamonto tapyba, kai jis subrendo kaip dailininkas. Buvo minimas parodų apžvalgose, publikacijose.[2]