Bioakustika (angl.bioacoustics; iš sen. gr.βίος 'gyvybė' + sen. gr.ἀκουστικός 'girdimasis, klausantis') – tarpdisciplininė biologijos sritis, tirianti organizmų generuojamus garsus, jų jutimą ir susijusius reiškinius.
Povandeninėje akustikoje ir žuvininkystės tyrimuose terminas bioakustika apima ir tokius reiškinius, kaip povandeninių augalų ir gyvūnų įtaką garso sklidimui vandenyje (pvz., jų įtaką techninėje echolokacijoje, echolokacijos panaudojimas biomasės matavimui vandens ekosistemose).[4][5]
Bioakustikos srityje dirba inžinieriai akustikai, fiziologai, biofizikai, zoologai, psichologai, matematikai, inžinieriai ir kt. specialistai.[3].
Istorija
Bioakustikos kaip mokslinės disciplinos pradininku laikomas slovėnų biologas Ivanas Regenas, kuris ėmė sistemingai tirti vabzdžių garsus. 1925 m. jis. panaudodamas griežimo (angl.stridulation) įtaisą duetu bendravo su vabzdžiu. Vėliau jis padėjo patinėlį svirplį prie mikrofono, o svirplių pateles netoli garsiakalbio. Patelės judėjo link garsiakalbio, bet ne prie patinėlio.[6] Didžiausias Regeno įnašas šioje srityje be įrodymo, kad vabzdžiai aptinka oru sklindančius garsus, buvo timpaninio organo funkcijų išaiškinimas.[7]
Primityvūs to meto elektromechaniniai įtaisai (pvz., fonografas) leido tik grubiai įvertinti akustinių signalų savybes. Tikslesni tokių signalų tyrimai pasidarė įmanomi tik XX a. antroje pusėje atsiradus elektronikai, ėmus naudoti osciloskopus ir pan. prietaisus, skaitmeninę techniką.
Viena iš naujausių bioakustikos sričių yra gyvūnų santykiai su akustine aplinka, antropogeninio triukšmo įtaka organizmams. Neseniai buvo pasiūlytas bioakustinis bendrijų nepažeidžiantis metodas biologinei įvairovei įvertinti.[8]
Gyvūnų garsai
Gyvūnų naudojami garsai, kuriuos tiria bioakustika, apima platų dažnių diapazoną, įvairias terpes, todėl dažnai tai nėra garsas siaurąja to žodžio prasme (garsas – ore sklindantys oro virpesiai, kuriuos junta žmogaus klausa). Pvz., žiogai, pvz., komunikacijai naudoja garsus, kurių dažnis viršija 100 kilohercų, tad yra ultragarso diapazone.[9] Žemesnio dažnio ultragarsą šikšnosparniai naudoja echolokacijai.
Kai kurie gyvūnai naudoja ir žemo dažno virpesius, kurių nejunta įprastinės klausos organai. Pvz., drambliai skleidžia 15 Hz grunto virpesius; daug vabzdžių rūšių generuoja žemo ar vidutinio dažnio substrato virpesius.[10]
Daug gyvūnų generuojamų garsų patenka į 20-20000 Hz intervalą, kuriame žmonės garsus gali girdėti.