Berlyno konferencija (vok. Kongokonferenz) – nuo 1884 m. lapkričio 15 d. iki 1885 m. vasario 26 d. Berlyne vykusi konferencija, kurios metu Europos valstybės išsidalino savo interesų zonas Afrikoje. Šis susitikimas yra laikomas naujojo imperializmo, kilusio XIX a., pradžia.

Oto von Bismarko suvienytoje Vokietijos imperijoje, Portugalijos iniciatyva^[1] buvo pradėtas naujas žemyno kolonizavimo etapas. Iki susitarimo 80% Afrikos buvo valdoma vietinių ar pagal vietinius papročius,^[2] tačiau po įvykusio Afrikos pasidalinimo buvo panaikintos beveik visos veikusios autonomijos ar savivaldos institucijos. Jų kontrolę perėmė europiečiai.

XIX amžiuje Afrika europiečiams dar vis buvo nepilnai ištyrinėta teritorija pilna „baltųjų dėmių“. Dauguma Europos imperijų jau turėjo savo kolonijų šiame žemyne, tačiau jos driekėsi pakrantėmis, beveik neįsisavinant gilesnių teritorijų. Įsibėgėjanti pramonės revoliucija reikalavo vis daugiau resursų, kuriuos galėjo parūpinti užjūrio teritorijos. Kolonijų svarba augo, tuo pačiu didino Europos valstybių tarpusavio trintį dėl įtakos zonų.

1830 m. prancūzai užkariavo Alžyrą taip suduodami skaudų smūgį paskutiniems laisviesiems Berberų piratams.

1876 belgų karalius Leopoldas II pasinaudodamas paties įkurta Tarptautine Afrikos asociacija pradėjo didinti įtaką Centrinėje Afrikos dalyje ties pusiauju. Prisidengdami filantropiniais tikslais belgai įsitvirtino regione ir vėliau įkūrė Laisvąją Kongo valstybę. Šiame regione turėti įtakos norėjo ir kitos šalys, prancūzai 1881 m. įkūrė Brazavilio miestą. Jie kartu su portugalais labai prisidėjo ties Kongo imperijos žlugimo.

Prisidengdami pagalba Osmanų imperijai britai 1882 m. atvyko į Egiptą malšinti Urabi sukilimo. Galiausiai jie perėmė Egipto ir Sueco kanalo, kurį valdė iki II pasaulinio karo pabaigos, kontrolę.

Sustiprėjusi Vokietijos imperija prisidėjo prie įsibėgėjančių Europos valstybių kolonijų Afrikoje kūrimo lenktynių. Vokiečių pavėlavimas lėmė padidėjusią įtampą tarp jų ir kitų žemyną besidalinančių valstybių. Jai sumažinti ir buvo sukviestos 13 Europos valstybių (Austro-Vengrijos imperija, Belgija, Danija, Italija, Ispanija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystė, Nyderlandai, Portugalijos karalystė, Prancūzija, Rusijos imperija, Osmanų imperija, Švedija-Norvegija, Vokietijos imperija) bei JAV delegatai į 1884 m. konferenciją Berlyne.

Berlyno konferencijos baigiamajame etape buvo pasirašytas aktas, kuriuo buvo priimta:

• Prekybos vergais pabaiga taikoma visiems gyvenantiems Afrikoje
• Laisvoji Kongo valstybė buvo pripažinta Kongo žmonių nuosavybe. Belgijos karalius Leopoldas II pažadėjo šią valstybę būsiančią atvira visoms europiečių investicijoms
• Visos 14 šalių paskelbė Kongo baseino ir į rytus nuo Malavio ežero esančias teritorijas laisvosios prekybos zonomis
• Nigerio ir Kongo upėse neturėjo būti renkami mokesčiai iš ten plaukiojančių laivų
• Buvo priimti „Efektyvaus valdymo principai“ leidę įtvirtinti valdžią kolonijose, palengvinti ginčų kilusių dėl kolonijų sprendimus
• Afrika pasidalinta į įtakos zonas

Konferencijoje dalyvavo:^[3]

Valstybių įtakos zonos po konferencijos:^[4]

• Belgams teko Belgijos Kongo kolonija
• Britams teko Egipto, Bečuanalando, Britų Aukso kranto, Britų Rytų Afrikos, Kapo kolonijos, Rodezijos, Sudano, Ugandos protektorato, Šiaurės Rodezijos teritorijos
• Italijai teko valdyti Italijos Somalio kolonija ir dalis Etiopijos
• Ispanija gavo teises į turėtą Ispanijos Gvinėjos teritoriją
• Prancūzija įgijo Prancūzijos Vakarų Afriką ir Prancūzijos Pusiaujo Afriką
• Portugalijai liko Portugalijos Rytų Afrika ir Portugalijos Vakarų Afrika
• Vokiečiams teko Vokietijos Pietvakarių Afrikos ir Vokietijos Rytų Afrikos kolonijos