Belgijos mūšis arba Belgijos kampanija buvo didesnio mūšio dėl Prancūzijos epizodas, kurio metu per 18 dienų 1940 m. gegužės mėnesį Vokietijos pajėgos okupavo Belgiją, o Belgijos armija pasidavė.
1940 m. gegužės 10 d. Trečiojo Reicho karinės pajėgos įsiveržė į Liuksemburgą, Nyderlandus ir Belgiją, vykdydami operaciją Fall Gelb. Sąjungininkai, vykdydami Dyle planą, bandė sustabdyti vokiečius Belgijoje, manydami, kad čia bus nukreiptas pagrindinis puolimo smūgis. Po to, kai gegužės 10-12 d. geriausios sąjungininkų armijos buvo išsiųstos į Belgiją, vokiečiai pradėjo vykdyti antrąją operacijos plano dalį – prasilaužimą per Ardėnus link Lamanšo sąsiaurio. Vokietijos armija pasiekė sąsiaurį po penkių dienų ir taip apsupo sąjungininkų armijas. Vokiečiai palaipsniui spaudė apsuptas sąjungininkų pajėgas prie jūros. 1940 m. gegužės 28 d. Belgijos armija kapituliavo ir Belgijos mūšis baigėsi.
Belgijos mūšis buvo svarbus dėl pirmojo karų istorijoje tankų mūšio prie Hanuto.[1] Mūšyje taip pat panaudotas oro desantas.
Pagal oficialiąją Vokietijos istoriją per 18 dienų trukusią kampaniją Belgijos armija buvo stiprus priešininkas, o jos kariai pasižymėjo „ypatinga drąsa“.[2] Belgijos žlugimas privertė sąjungininkus pasitraukti iš kontinentinės Europos. Britų Karališkasis Laivynas evakavosi iš Belgijos uostų vykdant operaciją Dynamo. Belgija liko okupuota vokiečių iki 1944–45 m. žiemos, kai ją išvadavo Vakarų sąjungininkai.
Belgijos strateginė padėtis iki mūšio
Karinės strategijos požiūriu Belgija nebuvo linkusi pasikliauti gynyba nuo Vokietijos puolimo tik palei Belgijos sieną, pratęsiant Mažino liniją. Tokia gynyba būtų leidusi vokiečiams apeiti belgų gynybą iš užnugario, puolant per Nyderlandus. Ji būtų priklausiusi ir nuo prancūzų, kurie turėtų greitai permesti pajėgas į Belgiją ir paremti jos gynybą.[3]
Nuorodos
↑Healy, Mark (2008), Prigent, John, ed., Panzerwaffe: the Campaigns in the West 1940, 1, Shepperton: Ian Allan Publishing, ISBN 978-0-7110-3240-8, p. 36.
